Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Orai Lie­tu­vo­je to­kie pat aud­rin­gi, kaip ir pa­sau­lio įvy­kiai. Me­tai pra­si­dė­jo vėt­ro­mis ir net ura­ga­nu Bal­ti­jos pa­jū­ry­je.

Skau­du, bet pla­tų Pa­lan­gos pa­plū­di­mį grei­tai pri­mins tik nuo­trau­kos: de­ja, glo­ba­lus pa­sau­lio at­ši­li­mas pa­lie­čia ir mus.

Vie­na po ki­tos pa­sie­kia ir ži­nios apie karš­tus pla­ne­tos taš­kus, ne­ra­mu­mus ir aud­ras, be­si­plies­kian­čias tarp įvai­rių tau­ty­bių, ra­sių ar ti­kė­ji­mo žmo­nių.

Zi­ta BATAITIENĖ

Sau­sio pus­ny žy­di rau­do­na snie­ge­na, le­di­nė­mis gė­lė­mis puo­šia­si lan­gų kvad­ra­tai. Žie­ma ap­si­vil­ko bal­tą nuo­ta­kos suk­ne­lę... Ta­čiau stai­ga pra­si­dė­ję šal­čiai stai­ga ir bai­gia­si – le­dą kei­čia ba­lu­tės, sto­gų var­vek­lius – ver­kian­tys la­šai...

Pa­sau­ly­je vyks­ta grei­ta kli­ma­to kai­ta, kei­čia­si įvai­rias­pal­vė gam­ta, tad iš se­no­vės at­ėju­sios prog­no­zės nė­ra pa­ti­ki­mos...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Per­si­ri­to­me per dar vie­nų me­tų bar­je­rą. Ti­ki­mės fe­jer­ver­kais ir šam­pa­no bu­te­lių pok­šė­ji­mais nu­bai­dę se­nų­jų me­tų bė­das. Di­des­nes vil­tis de­da­me į nau­juo­sius – juk ne vel­tui gruo­džio 31-oji lai­ko­ma blo­gų min­čių at­si­kra­ty­mo die­na.

Šie me­tai jau nuo pat pir­mos die­nos at­ne­šė di­de­lių po­ky­čių – į pi­ni­gi­nes jau de­da­me eu­rų ban­kno­tus, be­ria­me mo­ne­tas. Dar ne­tu­rin­tie­ji gry­nų­jų eu­rais lei­džia pas­ku­ti­nius li­tus ar bū­riuo­ja­si prie ban­ko­ma­tų. Psi­cho­lo­gai tei­gia, jog tu­rės pra­ei­ti ke­le­tas mė­ne­sių, kol įpra­si­me prie nau­jo­sios va­liu­tos. Pa­ta­ria­ma ati­džiai sek­ti sa­vo šei­mos fi­nan­si­nius veiks­mus ir par­duo­tu­vė­se ne­si­gun­dy­ti po eu­ro įve­di­mo vi­zu­a­liai eti­ke­tė­se su­ma­žė­ju­sio­mis kai­no­mis.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Die­nas ir va­lan­das lai­kas žars­to lyg tas aguo­nas, ku­rias be­riam ga­min­da­mi kū­čiu­kus ar sal­dų ir svai­gi­nan­tį aguo­nų pie­ną. Ar­ba jos bė­ga nuo mū­sų, ar­ba mes ne­su­spė­jam jų pa­si­im­ti. Ir žiū­ri – vėl at­ėjo Nau­jie­ji. Spė­jom pa­ste­bė­ti ar ne – lai­kas ne­klau­sia, o mes – tik kas­die­ny­bės įkai­tai jo ran­ko­se...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Sle­gian­ti tam­su­ma šią sa­vai­tę pa­sieks aukš­čiau­sią sa­vo ga­ly­bės taš­ką. Die­na sa­vait­ga­lį pa­ga­liau nu­stos trum­pė­ti ir jau greit mi­nu­tė­mis skai­čiuo­si­me jos lė­tą lė­tą il­gė­ji­mą.

Ar­tė­jan­čios šven­tos Ka­lė­dos krikš­čio­niš­ka­me pa­sau­ly­je – rim­ties ir su­si­kau­pi­mo me­tas. Ta­čiau tos ad­ven­ti­nės rim­ties kaž­ko­dėl vi­sai ne­si­jau­čia. At­virkš­čiai: tai – va­ka­rė­lių ir sma­gaus šur­mu­lio sa­vai­tės. Vie­nas iš­kil­min­gas ren­gi­nys ve­ja ki­tą, vie­nas ju­bi­lie­jus ar šven­tė už ki­tą tran­kes­nė ir sma­ges­nė.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Jau gy­ve­na­me ar­tė­jan­čių šven­čių nuo­tai­ko­mis. Ka­lė­di­ne at­ri­bu­ti­ka po tru­pu­tį puo­šia­si mies­tas – mirk­sin­čio­mis švie­se­lė­mis su­te­mą pa­si­tin­ka pre­ky­bos cen­trai, puo­šia­mos vit­ri­nos. Eg­lu­tės „dygs­ta“ įstai­go­se ir gy­ve­na­mų­jų na­mų lan­guo­se.

Zi­ta BATAITIENĖ

Vis tam­ses­nės su­te­mos iš dan­gaus ak­li­gat­vio nu­kren­ta ant mū­sų die­nų. Ei­na­me gruo­džio su­kaus­ty­ta že­me į Sau­lės grįž­tu­vių lau­ki­mo pra­džią.

„At­eis žie­ma. Ir liks tik keis­tos gė­lės – dvie­jų spal­vų – juo­dos tik ir bal­tos. / Bet sie­la lėks dar, ver­šis lyg pa­šė­lus virš lo­gi­kos gė­ly­no, virš gam­tos...“ – ra­šė uk­mer­giš­kis po­etas Ro­mas Rai­la.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ap­lin­kui – daug per­mai­nų. Per­mai­nin­gas pas­ku­ti­nę ru­dens sa­vai­tę iš­ly­din­tis dan­gus, jau vi­sai pa­dvel­kęs žvar­ba. Per­mai­nin­ga bū­si­mų rin­ki­mų ka­ru­se­lę vis la­biau įsu­kan­ti ra­jo­no po­li­ti­nė pa­dan­gė. Mai­no­si vaiz­dai par­duo­tu­vė­se, kur jau „ža­liuo­ja“ eg­lės, rai­bu­liuo­ja pa­puo­ša­lai ir vis dau­giau ka­lė­di­nės mu­zi­kos.

Ir mū­sų tau­pyk­lė­se per­mai­nos: kra­tom ne­lies­tas il­gą lai­ką, ver­čiam vi­sus na­mų kam­pus, ieš­ko­da­mi už­si­gu­lė­ju­sių lie­tu­viš­kų cen­tų – rei­kia sku­bė­ti jais at­si­kra­ty­ti, nes tuoj ir liks tik eks­po­na­tu.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ar­tė­jant ka­len­do­ri­nei žie­mai min­tys vis pa­si­su­ka apie snie­gą. Bal­tą, pu­rų, žvil­gan­tį ir to­kį trum­pa­lai­kį. Tik­rą gam­tos ste­buk­lą. Kai že­mė pa­si­dengs si­dab­ri­ne pa­klo­de, ir die­nos at­ro­dys ne­be to­kios niū­rios, ne­be to­kios pil­kos, ne­be to­kios trum­pos...

Šią sa­vai­tę kas­dien mi­nė­tos vie­naip ar ki­taip svar­bios tarp­tau­ti­nės ar tik Lie­tu­vo­je at­min­ti­nos da­tos.

Zi­ta BATAITIENĖ

Pir­mo­sio­mis lap­kri­čio die­no­mis ma­žos kai­mo ka­pi­nai­tės ta­po mi­ru­sių­jų mies­tais, į ku­riuos iš vi­sų pa­svie­čių sku­bė­jo žmo­nės už­deg­ti at­min­ties žva­ke­les.

Kuo dau­giau lai­ko mus ski­ria nuo pas­ku­ti­nio su­si­ti­ki­mo su iš­ėju­siai­siais, tuo re­čiau jie ap­si­lan­ko mū­sų min­ty­se, iš­lie­ka tik skaid­rūs pri­si­mi­ni­mai apie ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mą Že­mė­je. Į su­si­ti­ki­mus, tar­si į pa­si­ma­ty­mus su iš­ėju­siais, kiek­vie­nas ne­šė­si šal­nos ne­nu­kąs­tą ru­dens žie­dą.