Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Žen­gia­me žings­nį į lap­kri­čio tam­są. Prieš akis – trys niū­riau­si, liūd­niau­si me­tų mė­ne­siai. Tai lai­kas, dau­giau­siai pro­ble­mų at­ne­šan­tis ke­li­nin­kams, ke­lių po­li­ci­nin­kams, ši­lu­mi­nin­kams...

Kar­tais pa­gau­nu sa­ve gal­vo­jant apie ga­li­my­bę ste­buk­lin­gai pra­verst tuos tris tam­sy­bių mė­ne­sių pus­la­pius. „Spar­tin­ti nor­ma­lią lai­ko tėk­mę – la­bai bran­gus da­ly­kas. Tad žiū­rė­ki­me, kad ne­rei­kė­tų jam mo­kė­ti pa­lū­ka­nų“, – nuo to­kių no­rų at­bai­do vie­no žy­maus fi­lo­so­fo min­tys...

Ligita JUODVALKIENĖ

Sukasi rudeninis spalvotų lapų kaleidoskopas – vis daugiau geltonų, raudonų, rusvų atspalvių gula ant žemės. Vieni nepraleidžia progos prieš niūrųjį laikotarpį akimis „atsigerti“ ryškaus peizažo, kiti įnirtingai mojuoja šluotomis, tempia šį grožį į komposto krūvas. Gal jis kitąmet bus varomoji jėga kitiems augalams?

Zita BATAITIENĖ

Geltonu lapų kilimu įsibėgėja spalis, raudonais, žaliais atspalviais nudažydamas pakelės gojus. Ant tako, tarsi netyčia išbėgęs žalias ežiukas, strykteli kaštonas... Rudens laiškai – netikėti, spalvingi, romantiški...

Šią savaitę susimąstome ir apie kitokius laiškus, nes minime Pasaulinę pašto dieną, kuri neatsiejama nuo popierinių laiškų, spaudos, pašto darbuotojų, kasdien nešančių žinias į atokiausias Lietuvos vietas.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Skau­džiau­siai pir­mo­sios ru­dens šal­nos smo­gia dar­že­lio gė­lėms. Me­džiai ir krū­mai, lyg sens­tan­tys žmo­nės, šiam kir­čiui ren­gia­si pa­leng­va: kei­čia spal­vą, raukš­lė­ja­si, kol ga­liau­siai ati­trūks­ta nuo ša­kos ir ty­liai skren­da į že­mės glė­bį. Gė­lės – prie­šin­gai. Per vie­ną nak­tį iš ža­vių ryš­kias­pal­vių gra­žuo­lių virs­ta pa­juo­du­siais sta­ga­rais...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ši sa­vai­tė – me­tų per­ver­smas. Nuo pir­ma­die­nio nak­tis jau tam­pa il­ges­nė už die­ną ir to­liau il­gė­ja. Lai­ko­ma, kad ru­dens ly­gia­die­nis yra ast­ro­no­mi­nio ru­dens pra­džia. Šis ast­ro­no­mi­nis reiš­ki­nys kuo aiš­kiau­siai at­si­spin­di ir orų kai­to­je. Ru­de­ni­nis lie­tus, žvar­bo­kas oras ver­čia trauk­ti iš spin­tų šil­tes­nius dra­bu­žius, skė­čius.

Zi­ta BATAITIENĖ

Gels­tan­čių la­pų ta­ku bren­da rug­sė­jis – va­sa­riš­kai šil­tas ir sau­lė­tas. Ne­pri­me­na jis dar­ga­no­tų ru­dens die­nų, pir­mų­jų šal­nų nu­kąs­tų gė­lių pei­za­žo. Vis dar jau­čia­mas va­sa­ros al­sa­vi­mas. Daž­niau­siai mes pa­ste­bi­me tik trum­pė­jan­čią die­ną, vės­tan­čius ryt­me­čius, ta­čiau ru­duo vi­sa­da at­ei­na lai­ku, ruoš­da­mas dir­vą ar­tė­jan­čiai žie­mai. Per­ei­na­mas lai­ko­tar­pis yra ne­iš­ven­gia­mas.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Gat­vės ry­tais pil­nos mo­ki­nu­kų. Į pa­mo­kas trau­kia ir di­de­li, vis dar gy­ve­nan­tys atos­to­gų, ke­lio­nių įspū­džiais, ir pa­tys ma­žiau­si, kai ku­rie – įsi­ka­bi­nę se­sės ar bro­lio ran­kos. Jiems rug­sė­jo pra­džios įspū­džiai – dar svar­bes­ni už va­sa­rą: su mo­kyk­la pra­si­dė­jo nau­jas gy­ve­ni­mo eta­pas.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ka­len­do­ri­nis ru­duo į Lie­tu­vą at­ėjo pa­si­puo­šęs fo­to­ge­niš­kais de­be­si­mis, ly­di­mas va­sa­riš­kos ši­lu­mos, ne­ši­nas pin­ti­nė­mis ba­ra­vy­kų, tvis­kan­tis sod­rio­mis jur­gi­nų, kar­de­lių, sau­lėg­rą­žų spal­vo­mis.

Pir­mo­ji ru­dens die­na į ka­len­do­rių at­gu­lė tvar­kin­gai ir tiks­liai, lyg ka­rei­vis: pir­ma­die­nis, pir­ma...

Vi­si nau­jie­nų srau­tai da­bar taip pat pil­ni ka­rei­viš­kų te­mų. Dėl tra­ge­di­jos Uk­rai­no­je pa­sau­lis al­suo­ja ne­ra­miu li­guis­tu kvė­pa­vi­mu. Lyg ser­gan­tis, ko­sin­tis, karš­čiuo­jan­tis pa­cien­tas: li­gos ži­di­nys aiš­kus, ban­do­mos gy­dy­mo prie­mo­nės, ta­čiau jos vi­siš­kai ne­veiks­min­gos. O li­ga įsi­se­nė­ja ir pa­ma­žu plin­ta po vi­są kū­ną.

Zi­ta BATAITIENĖ

Svy­ra gel­to­nos sau­lėg­rą­žos, sa­vo gal­vas paukš­čių ir vai­kų džiaugs­mui su­bran­di­nu­sios, pa­gel­tę la­pai ne­ti­kė­tai nu­kren­ta ant rug­pjū­čio sto­go… Va­sa­ra jau trau­kia­si, pa­lik­da­ma ryš­kias rug­pjū­čio žvaigž­des, ne­nu­ty­lan­čias žio­gų smui­kų me­lo­di­jas ir vė­sius ryt­me­čius...

Vie­niems va­sa­ra – pats dar­by­me­tis, kas­dien jau­čiant pra­kai­to sko­nį, ki­tiems – tar­si ato­slū­gis, atos­to­gos, po­il­sis. Jei pra­ša­lie­tis pa­žvelg­tų į Uk­mer­gės kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, jam at­ro­dy­tų, jog lai­kas už­stri­gęs ties pa­va­sa­rio ri­ba.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Skai­čiuo­ja­me pas­ku­ti­nes va­sa­ros die­nas. Ge­ro­kai at­vė­sę ry­tai ir va­ka­rai, dar­žuo­se ir so­duo­se su­no­kęs der­lius pri­me­na apie ar­tė­jan­tį ru­de­nį. Už­au­gin­tus vai­kus skrai­dy­ti jau iš­mo­ki­no gan­drai – da­bar vi­si bū­riuo­ja­si kaup­da­mi jė­gas to­li­mam ir il­gam skry­džiui. Jų „iš­vy­ki­mo lai­kas“ – kaip tik šį sek­ma­die­nį, per Šv. Bal­tra­mie­jų. De­ja, lai­ko ra­tas su­ka­si tik vie­na kryp­ti­mi – prieš laik­ro­džio ro­dyk­lę jį ga­li at­suk­ti tik sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se...