Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Pas­ku­ti­nė spa­lio sa­vai­tė, nors gūž­tis prie kros­nies dar ne­ve­ja, pra­si­dė­jo vė­jų grum­ty­nė­mis. Blaš­ko­si, ūžau­ja, tran­ko­si ru­duo – ta­ry­tum ir­gi širs­tų ant spal­vų ne­iš­sau­go­ju­sių me­džių, die­ną grei­tai pra­ry­jan­čios prie­te­mos, laik­ro­džių ro­dyk­lių – kad ir ne­kal­tų dėl pri­vers­ti­nio su­kio­ji­mo...

Vėl pa­si­kei­tus va­lan­doms, pyks­ta­me, kad pa­vargs­tam, ne­iš­si­mie­gam ar­ba mie­gam per daug. Nors lai­ko kai­ta­lio­ji­mui ne­pri­ta­ria me­di­kai, eko­no­mis­tai, po­li­ti­kai, bū­tent pas­ta­rų­jų spren­di­mai ga­lė­tų lem­ti po­ky­čius dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos di­rek­ty­vų. Bet nie­kas ne­si­kei­čia jau daug me­tų.

Zi­ta BATAITIENĖ

Spa­lio die­nos, pa­ly­tė­tos Ru­dens dai­li­nin­ko tep­tu­ko, ra­miai ke­liau­ja il­ges­nių nak­tų link. Tar­si Lie­tu­vos tri­spal­vė įvai­riais at­spal­viais nu­ban­guo­ja ru­dens spal­vų pei­za­žas ber­žų, eg­lių, šer­mukš­nių guo­tais. Lė­tas la­pų kri­ti­mas, ra­mūs vi­ra­žai nuo me­džių vir­šū­nių iki že­mės. Be­lau­kiant, kol šal­na pas­ku­ti­nius la­pus nu­kąs... Ne­sku­ba la­pai iš­ei­ti į ne­bū­tį...

Ta­čiau gy­ve­ni­mas sku­ba. Į Lie­tu­vą at­ei­na nau­jos tech­no­lo­gi­jos. Kas­dien gir­di­me nau­jus ter­mi­nus: skait­me­ni­nė te­le­vi­zi­ja, elek­tro­ni­nės kny­gos, sau­lės ele­men­tai.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Moks­li­nin­kai tei­gia, kad žmo­gaus akis su­ge­ba at­skir­ti mi­li­jo­nus at­spal­vių. Aiš­ku, tai ne­reiš­kia, kad są­mo­nin­gai su­pran­ta­me, kuo ap­lin­ko­je vie­nas at­spal­vis ski­ria­si nuo ki­to. Tie­siog akis ski­ria pa­są­mo­nin­gai ir per­duo­da į sme­ge­nų cen­trus. O re­zul­ta­tas į są­mo­nę grįž­ta emo­ci­jo­mis...

Tik­riau­siai pa­ti gam­ta su­gal­vo­jo, kaip mums šį sa­vo ge­bė­ji­mą pa­si­tik­rin­ti, ir gau­sy­be ne­įti­kė­ti­nų at­spal­vių nu­ta­pė ru­de­nį. Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis ir taip jau spal­vo­tą ru­de­ni­nį pei­za­žą sau­lė­tos bo­bų va­sa­ros die­nos pa­ver­tė be­si­mai­nan­čiu ka­lei­dos­ko­pu.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Jei rug­sė­jis te­bu­vo įžan­ga į ši­lu­ma ir švie­sa ne­be­le­pin­sian­tį me­tą, spa­lis ru­dens už­mo­jus pa­si­ruo­šęs už­tvir­tin­ti. Auk­su ir ki­to­mis spal­vo­mis nu­bars­ty­ta­me ru­dens pei­za­že, de­ja, – ir niū­ri prie­blan­da, įsi­sup­ti į šil­tus rū­bus ver­čian­čios dar­ga­nos. Tarp pa­čių ne­ma­lo­niau­sių tik­ro­jo ru­dens pra­na­šų – ir vi­są ša­lį žai­biš­kai apė­mu­sios li­gos. Vi­ru­sų ir per­ša­li­mo li­gų ne­at­si­ge­nan­tys tau­tie­čiai už­plū­do po­li­kli­ni­kas. Juo­kau­ja­ma, kad pra­si­dė­jo tik­ra­sis vais­ti­nių gy­va­vi­mo me­tas.

Zi­ta BATAITIENĖ

Šil­ta­sis me­tų pe­ri­odas bai­gė­si. Va­sa­rą pri­me­nan­čios rug­sė­jo die­nos su­si­ly­gi­no su nak­ti­mis. O tai at­si­tin­ka tik Šiau­ri­nia­me pa­sau­lio pus­ru­tu­ly­je, ku­ria­me mes gy­ve­na­me. Grei­tai mus ap­gaubs Il­gių me­tas, pri­ar­ti­nan­tis prie Vė­li­nių. Ug­nis su­grįš į mū­sų na­mų ži­di­nius ir degs li­gi pa­va­sa­rio Ly­gės... Pie­ti­nia­me pus­ru­tu­ly­je – vis­kas at­virkš­čiai...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ar įsi­vaiz­da­vo­me, kad va­sa­riš­ki orai nie­ka­da ne­si­baigs? Kad lai­ko tėk­mė pa­kreips sa­vo kryp­tį ir ims te­kė­ti at­gal, kur už nu­ga­rų li­ko sau­lė­ta va­sa­ra? Jei ne, tai ko taip nu­ka­bi­no­me no­sis sub­ju­rus orams? Ko ne­pa­ten­kin­ti rau­ko­mės, iš dan­gaus pra­pliu­pus ru­de­ni­niam lie­tui? Juk lai­mė, kad vis­kas ei­na sa­va va­ga – ra­miai, už­tik­rin­tai, ly­giai...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Lai­kas nu­si­ne­ša dar vie­ną sa­vai­tę – trum­pą sep­ty­nių die­nų jung­tį, dar la­biau pri­ar­ti­nu­sią mus prie pil­ko ru­dens. Lyg stik­las vais­ki šio rug­sė­jo pra­džia – ne­pa­kar­to­ja­ma do­va­na mums prieš ar­tė­jan­čius lie­tus, pur­vą ir dar­ga­ną.

Be­si­bai­gian­ti sa­vai­tė nu­spal­vin­ta pa­čio­mis įvai­riau­sio­mis įvy­kių ir da­tų spal­vo­mis, o spor­to mė­gė­jams ji ku­pi­na krep­ši­nio aist­ros...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Pra­si­dė­jo ru­duo ir nau­jie­ji moks­lo me­tai. Gam­ta rims­ta, den­gia­si ru­de­niš­ku atil­siu. O mo­kyk­los pri­si­pil­dė kle­ge­sio, atos­to­gų įspū­džių, iš­dy­kė­liš­ko pir­mak­la­sių juo­ko. Jiems pra­si­dė­jęs ru­duo – dar ypa­tin­ges­nis.

Mo­kyk­lo­se pir­ma­die­nį ti­lin­džia­vę var­pe­liai nu­tie­sė dar vie­ną ke­lią. Juo, sau­go­mi sa­vo mo­ky­to­jų, li­gi ki­tos va­sa­ros eis mo­ki­niai – links­mi ar su­si­rū­pi­nę, smal­sūs ir ieš­kan­tys... Tarp jiems skir­tų­jų – lin­kė­ji­mai kliau­tis moks­lo švie­sa, ją puo­se­lė­ti. Ir – apei­ti nesu­si­pra­ti­mus, iš­veng­ti klai­dų. To­kių, ku­rių pri­da­ro­me ir po mo­kyk­los sto­gu, ir už jos sie­nų. Ir net­gi to­kių, su ku­rio­mis kas­dien su­si­du­ria­ma gy­ve­ni­me.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ši sa­vai­tė ypa­tin­ga. Iš­skir­ti­nė ji ne šven­čių gau­sa ar la­bai reikš­min­gais įvy­kiais. Tie­siog tai – pas­ku­ti­nė va­sa­ros sa­vai­tė. Vis la­biau ryš­kė­ja ru­dens po­žy­miai – nuo vai­sių svy­ran­čios vais­me­džių ša­kos, vė­ses­ni ir tam­ses­ni ry­tai, anks­ty­vi va­ka­rai, iš­tuš­tė­ję gan­dra­liz­džiai.

Net di­džiau­sią op­ti­mis­tą, tei­gian­tį, kad jam vi­si me­tų lai­kai vie­no­dai, ru­dens žen­klai ver­čia su­si­mąs­ty­ti. Jei ne apie am­ži­ną gam­tos kai­tą, ra­tu bė­gan­tį lai­ką, tai bent apie il­ga­au­lius ba­tus ir šil­tus pal­tus, pirš­ti­nes, ke­pu­res. Į juos įlin­dę, ne­iš­si­ner­si­me dau­giau nei pus­me­tį.

Zi­ta BATAITIENĖ

Kas­ die­ną jau­čia­me grei­tą lai­ko slink­tį: gied­rioj rug­pjū­čio nak­ty švys­te­li ir už­gęs­ta žvaigž­dė, pa­lik­da­ma sva­jo­nės pėd­sa­ką, į žo­lę bum­te­li pri­no­kęs obuo­lys, pri­min­da­mas, jog tu­ri­me pa­dė­ko­ti jį bran­di­nu­siai obe­liai…

Pra­ėjo dvi­de­šimt ket­ve­ri me­tai nuo di­džiau­sios tai­kios de­monst­ra­ci­jos Lie­tu­vo­je, nuo is­to­ri­nio įvy­kio Eu­ro­po­je – re­kor­diš­kai nu­ties­to gy­vo­jo Bal­ti­jos ke­lio.