Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Die­nas ir vėl skai­čiuo­ja­me iš nau­jo, nors vis­kas, pa­si­bai­gus šven­ti­niam šur­mu­liui, li­ko taip pat. Tik prie nau­jos da­tos teks pri­pras­ti, o vi­sa tai, kuo iki šiol gy­ve­nom, kuo džiau­gė­mės ar kas var­gi­no, nie­kur ne­din­go. Gal ne­nu­spė­ja­mo­ji Gy­va­tė, jei­gu jai įsi­teik­si­me, ir at­sei­kės ko­kių nors per­mai­nų. O gal jų su­lauk­si­me tik ta­da, kai ką nors keis­ti im­si­mės pa­tys, ne­si­rem­da­mi ast­ro­lo­gų prog­no­zė­mis ir pa­ta­ri­mais...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Me­tai skai­čiuo­ja pas­ku­ti­nes die­nas, o mes gal­vot­rūk­čiais sku­ba­me nu­veik­ti vis­ką, ką bu­vo­me su­pla­na­vę ar­ba ką tie­siog pri­va­lo­me už­baig­ti iki me­tų pa­bai­gos. Iki to sim­bo­li­nio slenks­čio, per ku­rį per­žen­gę at­si­dur­si­me jau ki­tur, o tiks­liau – tik ki­to­kia­me skai­čių de­ri­ny­je.

Skai­čius 13, kai kam at­ro­dan­tis ma­giš­kas ar net ne­šan­tis ne­lai­mę, nuo šiol mus ly­dės vi­sus me­tus. O ka­dan­gi jis dar bus ap­raiz­gy­tas gy­va­tė­mis, ne­ri­mau­ti prie­ta­rin­gie­siems tik­rai bus dėl ko. Ta­čiau ar to­kie jau ra­mūs bu­vo­me vi­sus 2012-uo­sius? Tai jau tik­rai – ne.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

At­šiau­rio­ji žie­ma dar gi­liau su­lei­do na­gus – tarp snie­gy­nų be­si­blaš­kan­tį vė­ją kei­čia šal­tis. Ta­čiau pū­gos pa­da­ri­nius dar te­be­kuo­pia­me iš kie­mų ir gat­vių. De­ja, kar­tais la­bai jau ne­de­rin­da­mi sa­vo veiks­mų su ki­tais be­si­va­lan­čiai­siais.

Anks­ty­vą ry­tą iš dau­gia­bu­čio kie­mo šiaip ne taip iš­si­kaps­tęs vai­ruo­to­jas, žiū­rėk, ir at­si­tren­kia į iš­va­žia­vi­mą gat­vėn už­sto­jan­čią ba­ri­ka­dą. Mat pra­ro­po­ju­sio snie­go va­ly­tu­vo vai­ruo­to­jas į to­kias smul­kme­nas, kaip kie­mai, dė­me­sio ne­krei­pia.

Zi­ta BATAITIENĖ

Me­tų smė­lio laik­ro­dis pas­ku­ti­nes mė­ne­sio smil­tis be­ria ant mū­sų gy­ve­ni­mų. At­ėjo Ad­ven­to mė­nuo – lai­kas, kai su­si­mąs­to­me, ką reiš­kia lau­ki­mas am­ži­na­me sku­bė­ji­me.

Bū­ties aki­mir­kos di­dy­bė, at­jau­ta, pa­gal­ba, lab­da­ra, au­ka – am­ži­nos ver­ty­bės, ku­rios tu­ri pras­mę ir ne­nu­ei­na vel­tui. Ke­tu­rios Ad­ven­to žva­kės su­degs prieš Ka­lė­das, tad tu­ri­me lai­ko ieš­ko­ti ke­lio į sa­vo šir­dis, tu­ri­me lai­ko at­ver­ti sa­vo sie­los var­tus.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Kiek­vie­nas ro­man­ti­ku sa­ve va­di­nan­tis uk­mer­giš­kis šią sa­vai­tę ga­lė­jo pa­si­jus­ti be­sąs pa­sa­ko­je. Pa­sa­kiš­kai at­ro­dė mus su­pan­ti gam­ta. Bal­ti ke­pu­rė­ti me­džiai, ska­ro­tos eg­lės, pa­si­pū­tu­sios, lyg su­žy­du­sios aly­vos. Net kuk­lūs žo­ly­nai sty­ro iš že­mės kaip tik­ri puo­šei­vos – su praš­mat­niau­siais gal­vos ap­dan­ga­lais ir auk­su tvis­kan­čiais dra­bu­žiais.

Tie­sa, ne­ro­man­ti­kai ir žie­mos ne­my­lė­to­jai sa­ko, kad vi­sa ta pa­sa­ka – tik­ras pra­ma­nas. Jiems pra­si­dė­ju­si žie­ma – tai šal­tis, šla­pios ko­jos ir pi­ni­gų už šil­dy­mą mel­žyk­la.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Niū­raus lap­kri­čio dar­ga­na ne­lei­džia pra­si­skverb­ti nė men­kiau­siam spin­du­lė­liui, ne­pa­lie­ka vie­tos jo­kiai pro­per­šai. Ne tik su­te­mus, bet ir ry­tais tam­su, nors į akį durk. Lyg to bū­tų ma­ža, nuo­lat trik­do dulks­na, ku­ri, per­au­gu­si į pliau­pian­tį lie­tų, skriau­džia ir pės­čius, ir va­žiuo­tus.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Tik­riau­siai ne vie­nas nau­ją sa­vai­tę pra­de­da per­žvelg­da­mas ka­len­do­rių. Pats sma­giau jau­tie­si, kai ne­pra­žiop­sai drau­go, ko­le­gos ar ar­ti­mo kai­my­no var­da­die­nio. Ar bent te­le­fo­nu pa­svei­ki­ni su jo pro­fe­si­ne šven­te.

O štai šį pir­ma­die­nį, at­si­ver­tu­si ka­len­do­rių, su­tri­kau. Juo­du ant bal­to pa­ra­šy­ta: Tarp­tau­ti­nė tu­a­le­tų die­na. Ir pri­mi­ni­mas – pa­svei­kink. Ką tą­dien svei­kin­ti, ka­len­do­riaus su­da­ry­to­jai ne­pa­suf­le­ra­vo... Gal ei­nant pro ša­lį link­te­lė­ti mies­to šei­mi­nin­kų pa­mirš­tam su­var­gu­siam vie­šam tu­a­le­tui par­ke­ly?

Zi­ta BATAITIENĖ

Ly­giai prieš šim­tą me­tų iš­leis­ta­me Dže­ko Lon­do­no ro­ma­ne „Rau­do­na­sis ma­ras“ au­to­rius tiks­liai iš­pra­na­ša­vo, jog 2012 me­tais pa­sau­ly­je gy­vens aš­tuo­ni mi­li­jar­dai žmo­nių, kas­die­ny­be taps mo­bi­lūs te­le­fo­nai, žmo­nes nai­kins epi­de­mi­jos. Rau­do­no­jo ma­ro simp­to­mai, ap­ra­šy­ti ro­ma­ne, ati­tin­ka Ebo­los karš­ti­nės, pa­si­reiš­ku­sios Kon­ge, po­žy­mius. Vak­ci­nos nuo šios li­gos dar nė­ra.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Žvel­giant į ry­škią ta­ry­tum lem­pa mė­nu­lio pil­na­tį ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ko­kias emo­ci­jas žmo­nėms jis kė­lė se­no­vė­je. Mė­nu­lis jiems bu­vo ku­pi­nas mis­ti­kos ir da­ran­tis įta­ką įvai­rioms gy­ve­ni­mo sri­tims. Per jau­na­tį bu­vo sten­gia­ma­si so­din­ti ko­pūs­tus, o mė­nu­liui dy­lant – mor­kas, bul­ves. Mo­te­rys, no­rė­ju­sios stip­rių plau­kų, juos kirp­da­vo per jau­na­tį, o per prieš­pil­nį pa­kirp­tos ka­sos aug­da­vo daug grei­čiau.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šią sa­vai­tę pra­dė­jo­me, su­lau­kę di­de­lių po­ky­čių, pa­lie­tu­sių vi­są ša­lį ir kiek­vie­ną iš mū­sų. Pa­si­bai­gus Sei­mo rin­ki­mams, vie­ni tau­tie­čiai džiau­gia­si re­zul­ta­tais, ki­ti bur­no­ja ant ne tais kan­di­da­tais pa­ti­kė­ju­sių rin­kė­jų. Kam bus leis­ta im­tis val­džios ir ku­riems – ne, gar­siai svars­to aukš­čiau­si ša­lies va­do­vai.