Zi­ta BATAITIENĖ

Nors pa­ša­liuo­se dar sle­pia­si žie­mos lie­ka­nos, ir spar­nuo­čiai vė­la­vo gim­ti­nėn par­skris­ti, ta­čiau gam­to­je, gat­vė­se, sie­lo­se vis dau­giau švie­sių spal­vų. Di­din­gai at­ro­do į pa­kran­tės pie­vas iš­si­lie­ju­si Šven­to­ji, žy­dė­ji­mui be­si­ruo­šian­tys sul­tin­gi pum­pu­rai, ši­lu­mos be­si­il­gin­tys žmo­nių vei­dai.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Jau bu­vo su­abe­jo­ta, ar te­be­eg­zis­tuo­ja pa­va­sa­ris. O jis ėmė ir įsi­tai­sė lyg nie­kur nie­ko. Vos čiu­pom jo ma­lo­nu­mus – pa­ži­ro ra­gi­ni­mai sau­go­tis to ir ano...

Orų po­ky­čių dėl stai­gaus at­ši­li­mo ne­gi­ria me­di­kai. Be no­sies ir ger­klės li­gų dar lie­pia veng­ti pa­va­sa­ri­nio vė­jo, dul­kių, sau­go­ti nuo jų gal­vą, akis. O la­biau­siai – sau­lės, ku­ri, tei­gia­ma, pa­vo­jin­ga mū­sų odai bū­na jau sau­sį. Ir apie spar­čiai plin­tan­tį odos vė­žį įspė­ja­mi ne vien ke­liau­jan­tie­ji po karš­tus kraš­tus.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ne vie­nas ga­lė­tų pri­si­pa­žin­ti, kaip šir­dį dras­ko ru­de­nį iš­skren­dan­čių ger­vių, žą­sų klyks­mai. Ta­čiau ne ką links­mes­nės šie­met bu­vo ir jų su­tik­tu­vės. At­ro­do, kad virš iki šiol pus­ny­nuo­se sken­din­čio miš­ko sklan­dan­čių ger­vių bū­riai ieš­ko, kur nu­tūp­ti. Ir ne­ran­da...

Vil­ma NEMUNATIENĖ

Tur­būt dar nie­ka­da taip ne­lau­kė­me pa­va­sa­rio. Ba­lan­džio šal­tis ir snie­gas lyg di­džiau­si pra­keiks­mai, griau­nan­tys lie­tu­viš­ką me­tų lai­kų sam­pra­tą.

Jei per­nai Me­la­gių die­nos ry­tą ga­li­ma bu­vo pa­si­šai­py­ti iš pokš­to apie snie­go pus­nis lau­ke, šie­met tai ta­po liūd­na re­a­ly­be. Kas­dien bergž­džiai kai­ti­nan­ti sau­lė, lyg ko­kia ap­ga­vi­kė, ne­no­rin­ti pra­bu­din­ti įmi­gu­sios že­mės...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Tur­būt ge­riau­siai ar­tė­jan­tį pa­va­sa­rį jau­čia dar­ži­nin­kai. Ant pa­lan­gių jie jau įkur­di­no le­pius po­mi­do­rų, ankš­ti­nių pi­pi­rų dai­ge­lius. Glo­bo­ja, rū­pi­na­si lyg kū­di­kė­liais. Nors už lan­go snie­go kal­nai, dar­ži­nin­kai mintyse ma­tuo­ja lys­ves, svars­to, ku­rio­je ką au­gins.

Zi­ta BATAITIENĖ

Bal­tas va­sa­ris pū­gų kū­liais ima ris­tis nuo kal­no že­myn. Link pa­va­sa­rio. Link žy­dė­ji­mo. Ki­nai da­bar triukš­min­gai šven­čia Nau­jų­jų me­tų pra­džią, gar­bin­da­mi Juo­do­sios Gy­va­tės sim­bo­lį, o lie­tu­viai su­si­rū­pi­nę žie­mos iš­va­ry­mu.

Už­ga­vė­nės – tai me­tas, kai vie­non krū­von su­si­ren­ka kip­šiu­kai ir ra­ga­nos, te­at­ra­li­zuo­tai ban­dy­da­mi iš­gin­ti įgri­su­sią žie­mą. Kar­na­va­li­nės ei­se­nos Lie­tu­vos re­gio­nuo­se nė­ra to­kios puoš­nios kaip Pie­tų Ame­ri­ko­je, ta­čiau tau­tie­čiams ge­ra pro­ga pa­ro­dy­ti sa­vo nuo­tai­kas, per­si­ren­gus į no­ri­mą per­so­na­žą ir tam­pant ne­at­pa­žin­tu...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Už lan­go – žie­ma. Ta­čiau aky­liau­si gam­tos ste­bė­to­jai pa­ta­ria – jau dai­ry­ki­tės pir­mų­jų pa­va­sa­rio po­žy­mių. Nuo me­tų pra­džios be­veik dviem va­lan­dom pail­gė­ju­si die­na, iš už de­be­sų daž­niau iš­si­va­duo­jan­ti sau­lė nu­krei­pia vis šil­tes­nius spin­du­lius. Pa­sie­kia jie ne tik mū­sų pa­kau­šius – be­veik kas­dien klam­po­ja­me per pa­žliu­gu­sį snie­gą, nuo sto­gų nu­ka­ra bė­gan­čios var­vek­lių no­sys.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Vie­nas di­džiau­sių žie­mos siau­bų – gri­pas – ir šie­met ne­ap­len­kė Lie­tu­vos. Ra­jo­nuo­se skel­bia­mos epi­de­mi­jos, o li­go­niai šluo­ja vais­tus. Sa­ko­ma, kad pra­si­dė­jęs gri­pas per po­rą va­lan­dų ga­li „nu­ke­liau­ti“ į sme­ge­nis, šir­dį... To­dėl vos pa­ju­tus ne­ri­mą ke­lian­čius po­žy­mius, žmo­nės ra­gi­na­mi už­si­ba­ri­ka­duo­ti na­muo­se, veng­ti vie­šu­mos, ne­su­šal­ti.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Bal­tas snie­go pa­ta­las – ste­buk­las. Nuo jo ne­ga­li nie­ko pa­slėp­ti – pa­dė­jai pė­dą, ji ir liks lyg veid­ro­dy­je, nu­šlei­vo­jai – to­kį pėd­sa­ką ir pa­ma­ty­si... O miš­ke snie­go skrais­tė – dar ir miš­ko gy­ven­to­jų veid­ro­dis: ne­pa­ma­ty­si čia tiek ma­žų pė­du­čių jo­kiu ki­tu me­tų lai­ku.

Mū­sų se­no­liai sau­sio 25-ąją mi­nė­jo kaip vi­dur­žie­mio ri­bą. Bu­vo ti­ki­ma, kad šios die­nos prieš­pie­čio oras ati­tin­ka pir­mą­ją, o po­pie­ti­nis – ant­rą­ją žie­mos pu­sę. Jei­gu sau­lė­ta – bu­vo spė­ja­ma, kad bus gra­ži va­sa­ra ir ge­ri me­tai. Jei­gu de­be­suo­ta – tais me­tais daug žmo­nių mirs. Jei­gu ly­ja ar snin­ga – lau­kia di­de­lis kai­nų šuo­lis, nes ja­vai dar lau­kuo­se su­pus. Pu­čia smar­kus vė­jas – tarp žmo­nių kil­sią di­de­li ne­ra­mu­mai.

Zi­ta BATAITIENĖ

Nu­lin­ga­vo Trys Ka­ra­liai – trys iš­min­čiai, iš­da­li­nę bran­gias do­va­nas, pa­lai­mi­nę mū­sų būs­tus. Gal kiek­vie­nam nu­kri­to po kris­lą auk­so, po il­ges­nę ir vis švie­ses­nę sau­sio die­ną... Pa­mi­nė­jo­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną, pa­ju­to­me Lais­vės pliūps­nį, daž­niau kar­to­jo­me tė­vy­nės var­dą – Lie­tu­va...

Dar ne pu­siau­žie­mis, dar ne­nu­bu­do bar­su­kas ir ne­iš­ki­šo iš olos no­sy­tės... Vėl ima­me kaž­ko lauk­ti: gal pa­va­sa­rio, gal šven­tų Ve­ly­kų... Kaip pa­sa­ky­tų Juo­zas Er­lic­kas: „Sau­sio ant­rą­ją vėl imu lauk­ti Nau­jų­jų...“