Skaistė VASILIAUSKAITĖ - DANČENKOVIENĖ

Skaistė VASILIAUSKAITĖ - DANČENKOVIENĖ

Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atidaryta paroda, skirta Jono Meko 100-o metų sukakčiai paminėti. Atidarymo metu prisiminimais bendraujant su juo pasidalijo fotomenininkas Arūnas Kulikauskas.

Savaitgalį paminėtas prezidento Antano Smetonos 148-asis gimtadienis. Tęsiant paskutinių metų tradiciją, surengta šventė tarpukario dvasia. Tiesa, šiemet ji buvo ramesnė ir subtilesnė: kiemelių šurmulį pakeitė knygų pristatymai.

Miškai dar džiugina uogomis, bet pateikia jau ir grybų. Turgaus prekystaliai taip pat siūlo ir vienų, ir kitų.

Ukmergės senamiestyje, tarp dviejų pastatų, praėjusią savaitę įsikūrė metalinis žibintininkas.  Tai – naujas skulptoriaus Viktoro Žentelio kūrinys. Sutemus žibintas apšviečia tarpą tarp namų.

Šiemet ketvirtus metus Ukmergėje vyks labdaros renginys „Baltas vakaras“. Šiųmečio renginio tikslas – surinkti lėšų autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams ir jų šeimoms.

Anelę Stancikienę, kurios puoselėjamas išaugo Rečionių parkas, vėliau kartu su vyru įkurtas medelynas „Puošmedis“,  žino daug kas. Kūrybiška ir veikli moteris laisvu laiku tapo ir rašo. Rugpjūtį jos paveikslai papuoš Vlado Šlaito viešosios bibliotekos erdves.

Anelė gimė šalčiausią praėjusio šimtmečio žiemą – 1956-ųjų sausį užpustytame rajono pakraštyje. „Tėvai buvo Ukmergės rajono Želvos tarybinio ūkio darbininkai. Tėtis dar buvo sodininkas, muzikantas, o mama – siuvėja“, – prisimena moteris. Apie savo gimimą ji rašo eilėmis:

Gimimas man – tai šventas nutikimas.

Pūga į žemę pakvietė mane.

Per mamos skausmą begalinį

Aš atsidūriau pribuvėjos delnuose.

To šalto sausio pusnys dvimetrinės

Ir vėjo išpūsta sena troba,

Bet aš mažytė vos tiktai užgimus

Visiems šaukiau, kad noriu būti čia!

Mokykloje Anelė visus stebino savo piešiniais ir rašiniais, puikiai mokėsi, buvo gera dainininkė, didžiulė gamtos mylėtoja. Šeštoje klasėje jau leido mokyklos sienlaikraščius ir tvarkė gėlynus. Tai ir buvo tolimesnio kelio pradžia.

Baigusi Molėtų rajono Balninkų vidurinės mokyklos 8 klases, tėvams ir mokytojams draudžiant, išvyko į Kauną mokytis naujai atsiradusios miestų ir gyvenviečių apželdinimo specialybės. Ten leido sienlaikraščius ir dainavo dviejuose estradiniuose ansambliuose. Besimokant paskutiniame kurse mirė mama.

Apželdino Rečionis

1975-aisiais Kaune įgijusi želdynų techniko specialybę pagal paskyrimą atvyko dirbti į Ukmergę.

Apsigyveno Rečionyse, po metų ištekėjo už miškininko Jono Stanciko. „Gavome erdvų butą su didžiuliu kambariu darbui, nes dirbau ne tik apželdintoja, bet ir dailininke iki ūkio subyrėjimo. Teko ne tik apipavidalinti, bet ir leisti rimtus bei satyrinius sienlaikraščius, įrengti didžiulius lauko vaizdinės agitacijos stendus, puošti sceną renginiams, užrašinėti jubiliejinius sveikinimus ir juostas mirusiųjų vainikams...“ – pasakoja Anelė.

Dirbdama apželdinimo agronome ji apželdino Rečionių gyvenvietę. „Pagal garsaus landšafto architekto A. Tauro projektą pasodinau ir užauginau Rečionių parką, kuris dabar priklauso savivaldybei, bet tvarko darbštūs bendruomenės žmonės. Kartu su  medžiais čia giliai įleidau savo šaknis visam gyvenimui...“ – dalijasi moteris. Anelė yra suprojektavusi ir apsodinusi du parkus, keletą skverų, apželdinusi daug privačių sodybų, kapaviečių. O kiek pasėjo, padaugino ir išaugino dekoratyvinių augalų – niekas nesuskaičiuos.

Įkūrė medelyną

1991-aisiais, subyrėjus ūkiui, Stancikai su dar šešiomis šeimomis sukūrė žemės ūkio bendrovę „Liepa“. Po kelerių metų, nematydami perspektyvos, ją likvidavo ir ėmė ūkininkauti savarankiškai. „Tai buvo sunkus laikotarpis. Laikėme karves. Pieną ir jo produktus kas rytą vežėme parduoti Ukmergės gyventojams. Dirbome po 18 valandų kasdien be poilsio dienų, net ir sirgdami, padedant vaikams. Apie kokias nors pramogas nebuvo laiko net pagalvoti“, – prisimena nelengvą kelią Anelė.

Kai dukra, baigusi Antano Smetonos gimnaziją, išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą, o dešimt metų vyresnis sūnus jau sėkmingai uždarbiavo Šveicarijoje, nebeliko pagalbininkų. 2006-aisiais, atgavę iš tėvų paveldėtą žemę, Stancikai atsisakė gyvulių ūkio ir įkūrė dekoratyvinių augalų medelyną „Puošmedis“.

„Abu sugrįžome prie savo profesijos. Dirbome, plėtėmės, padėjo savaitgaliais sugrįžtanti dukra“, – pasakoja pašnekovė.

Kūrybinių sumanymų netrūksta

Šeima įsitraukė ir į rajono meninės saviraiškos kolektyvus Rečionyse ir Vidiškiuose, kuriuose dalyvavo iki 2019-ųjų.

„Tačiau viskam yra pradžia ir pabaiga: netekome Jono, po to – pandemija, netekome ir numylėtos meno vadovės. Čia mano dainos ir pasibaigė“, – pasakojo Anelė.

2017-aisiais, poetės Stasės Kairytės-Čirbienės ir draugų skatinama, kartu su dukra A. Stancikienė išleido knygelę „Ir aš čia buvau“ ir atvirukus, kuriuos išdovanojo savo draugams ir pažįstamiems.

Santuokos 40-mečio proga Anelei kilo mintis gražiausioje sodybos vietoje, priešais namą, pasistatyti akmens-metalo kūrinį – paminklą jaunystei. Vyras Jonas projektą suprato ir tapo darbų vykdytoju. Vėliau savo sodybą sutuoktiniai papuošė dar pusšimčiu įvairių kūrinių. „Posūkyje į Rečionis ir savo gatvės sankryžoje pastatėme po akmeninę gėlę, kad jos čia kiek-vieną sutiktų ir palydėtų. Gimė ir smulkesnių medžio-floristikos darbų kolekcija pavadinimu „Medinė fantazija“, kuri patalpinta verandoje“, – pasakojo pašnekovė.

2018-ųjų žiemą dainavimo draugės Valdutės Kunigėlienės ir vyro paskatinta, prisibijodama nusivilti jaunystėje turėtais gabumais, Anelė pabandė tapyti akriliniais dažais. „Buvau tapiusi tik aliejiniais ir akvarele, tačiau pripratau prie greitai džiūstančių dažų ir darbo rezultatai nenuvylė“, – sako ji.

Metus pasigrožėjęs sutuoktinės paveikslais, po 43-ejų bendro gyvenimo metų, per 2019-ųjų Kalėdas Jonas išėjo, palikdamas žmonai brangų atminimą: kartu statytus ir išpuoselėtus namus, du darbščius vaikus ir prašymą nenustoti tapyti.

Parodos ir humoras

Dabar Anelė vasaromis tvarkosi savo menų sodyboje ir talkininkauja dukros vadovaujamame medelyne „Puošmedis“. Žiemą savo malonumui tapo ir rašo. Per 100 paveikslų jau nebesutelpa namų galerijoje, o du stalčiai – pilni rankraščių, kurie kažkur buvo papasakoti ar parašyti...

Nuo 2020-ųjų Anelė dalyvauja Ukmergės tautodailininkų parodose. Surengė 8 tapybos ir 4 „Medinės fantazijos“ parodas rajono kultūros įstaigose. „Nelaikau savęs stebuklinga tapytoja, bet jaučiu, kad esu savita ir daliai žmonių patinku. Tuo ir džiaugiuosi“, – sako ji.

Pastaruoju metu vis dažniau kuria lengvą humorą. Anksčiau yra sukūrusi ir su saviveiklos grupe paruošusi penkias humoro programas. Linksmus pasakojimus įterpdama tarp dainų pagyvindavo koncertus ir kitokius renginius. Rečionių renginiuose teko pora kartų pašmaikštauti ir šiemet.

Anelė jau kelinti metai savo humoru dalijasi feisbuke, kartu parodydama ir naujus paveikslus. Kai kas ją net pavadina Rečionių Erlicku. Trumpuose konkrečiuose kūrinėliuose ji išsako savo mintis įvairiausiomis temomis, nevengia ir politikos. „Gražiai ir rimtai rašo visi, bet kvailai ir linksmai – labai nedaug“, – teigia moteris. Moka parašyti ir jautriai, ir graudžiai, ir pakiliai, jeigu to prireikia. Apie savo eilėraščius pati sako:

Poeziją aš suprantu savaip.

Ji man ne tam,

Kad su liūdna gaida

Vaikystės ar jaunystės dūsaut.

Ji turi eiti man šalia:

Pakelti dvasią, juokinti ir džiugint.

Įkvėpti žmogų, duoti naują mintį,

Kiekvieną širdį apkabinti...

Išsaugojusi Želvos krašto tarmę, Anelė kuria linksmus liaudiškus pasakojimus. Sako, kad temas padiktuoja pats gyvenimas.

„Gyvenime nieko nėra šiaip sau. Kol esi mažas – spalvotas, linksmas tavo pasaulėlis. Kai užaugi – pasaulis visas tau: gilinkis, tobulink, naudokis ir džiaukis. Gyvenk, žmogau! Ko nepastebėsi, nesuvoksi skubėdamas, senatvėje sėdėk ir žiūrėk į dangų. Čia išvysi visas gyvenimo spalvas: nuo akinančiai skaisčios iki bauginančiai juodos. Pro tavo akis praplauks meniškiausi debesų raštai: tai nesuvaldomas chaosas, tai nepasiekiamas tobulumas ir didybė. TAI – MŪSŲ GYVENIMAS“, – taip rašo A. Stancikienė.

Dvi mūsų miesto ugdymo įstaigos respublikiniame Mokyklų edukacinių erdvių 2022 metų konkurse tapo laureatėmis.

Ukmergėje atidaryta nauja meno erdvė – „Grafo galerija“. Ji įkurta fotomenininko ir poeto Albino Kuliešio privačioje namų valdoje, Aklojoje gatvėje.

Pernai nutiestas dviračių takas, vedantis nuo Deltuvos iki Jakutiškių, šiųmečių liūčių paplautas tapo pavojingu.

Ukmergės senojo knygyno patalpas siūloma pritaikyti meno galerijai. Tokį pasiūlymą patalpų savininkei – rajono savivaldybei – nutarė teikti praėjusią savaitę posėdžiavusi Ukmergės Kultūros taryba.

Puslapis 5 iš 41

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų