Spausdinti šį puslapį

Literatų šventėje – poezija ir sveikinimai

Autorės nuotr. Konkurso laureatė Zita Bataitienė kvietė gardžiuotis vaišėmis, kurias gamino ir jos anūkėliai. Autorės nuotr. Konkurso laureatė Zita Bataitienė kvietė gardžiuotis vaišėmis, kurias gamino ir jos anūkėliai.

Pa­si­ner­ti į ei­les bei gi­ta­ros gar­sus ko­le­gas ir sve­čius ne­se­niai pa­kvie­tė Uk­mer­gės li­te­ra­tų drau­gi­ja, su­ren­gu­si po­ezi­jos šven­tę „Prie nak­ti­go­nės lau­žo“.

Ji šie­met skir­ta dra­ma­tur­go, po­eto, ver­tė­jo Pet­ro Vai­čiū­no 125-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms. Vie­nas pa­grin­di­nių šven­tės ak­cen­tų – ei­lė­raš­čio kon­kur­sas „At­si­rie­kiau duo­nos iš gim­to­jo lau­ko“.

Šven­tė vy­ko va­sa­ros spal­vų ir kva­pų ku­pi­no­je gam­to­je – Jog­vi­lų kai­me, „Ši­lo“ so­dų ben­dri­jo­je. Po­etus ir klau­sy­to­jus sa­vo so­dy­bo­je mie­lai pri­ėmė Liud­mi­la ir Vid­man­tas Leš­čiai.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo Uk­mer­gės ir Jo­na­vos li­te­ra­tai. Šven­tę pra­dė­jo Uk­mer­gės li­te­ra­tų drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Ri­ta Ge­lū­nie­nė. Apie po­eto P. Vai­čiū­no gy­ve­ni­mą, kū­ry­bi­nį ke­lią pa­pa­sa­ko­jo drau­gi­jos li­te­ra­tė, ra­šy­to­ja Le­o­no­ra Jan­ke­liū­nie­nė.

Pa­gal mi­nė­to kon­kur­so nuo­sta­tus jo da­ly­vių kū­ri­niuo­se tu­rė­jo at­si­spin­dė­ti ry­šys su sa­vo kraš­tu, Pet­ro Vai­čiū­no as­me­ny­be. Ei­lė­raš­čius kon­kur­sui pa­tei­kė sep­ty­ni au­to­riai.

Juos ver­ti­no li­te­ra­tų drau­gi­jai ne­pri­klau­san­tys na­riai: Si­gi­tas Nar­bu­tas – li­te­ra­tū­ros is­to­ri­kas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras, do­cen­tas, Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Vrub­lev­skių bib­lio­te­kos Re­tų spau­di­nių sky­riaus ve­dė­ja dr. Dai­va Nar­bu­tie­nė bei kraš­tie­tis Vai­nius Ba­kas – po­etas, ke­lių po­ezi­jos kny­gų au­to­rius.

Ko­mi­si­jos spren­di­mu kon­kur­so lau­re­a­te bu­vo pa­skelb­ta ir šven­tė­je ap­do­va­no­ta po­etė, tau­to­dai­li­nin­kė, Ša­kių ra­jo­ne Le­kė­čiuo­se gi­mu­si, da­bar – uk­mer­giš­kė Zi­ta Ba­tai­tie­nė. Šil­tai ją pa­svei­ki­no ko­le­gos li­te­ra­tai, ren­gi­ny­je da­ly­va­vę Zi­tos ar­ti­mie­ji.

Svei­ki­ni­mai bei lin­kė­ji­mai skam­bė­jo ir dar vie­nai Uk­mer­gės li­te­ra­tų drau­gi­jos na­rei. Jie bu­vo skir­ti 75-ąjį ju­bi­lie­jų šie­met mi­nin­čiai Le­o­no­rai Jan­ke­liū­nie­nei. Šven­tės da­ly­viai, ne­slėp­da­mi su­si­ža­vė­ji­mo jau­nat­viš­ka ir ener­gin­ga ju­bi­lia­te, pri­si­pa­ži­no ga­lin­tys tik pa­vy­dė­ti ge­ro­kai jau­niau at­ro­dan­čiai sa­vo ko­le­gei.

Li­te­ra­tams, šven­tės rė­mė­jams gra­žų ren­gi­nį pri­mins įteik­tos do­va­nos. Tarp jų – Sie­si­kų gim­na­zi­jos dai­lės mo­ky­to­jos Vai­dos Pu­pe­lie­nės kur­ti mo­li­niai me­da­liai, ma­žy­čiai duo­nos ke­pa­liu­kai – lai­mės ir ge­ro­vės sim­bo­liai.

Iš jau­kios šei­mi­nin­kų pa­vė­si­nės šven­tė per­si­kė­lė prie ša­lia esan­čio tven­ki­nio, kur ir vėl skai­ty­ta po­ezi­ja... Skam­bant gi­ta­rai, vi­si kvies­ti kar­tu dai­nuo­ti ži­no­mas dai­nas. Vi­lio­jo gar­dūs vai­šin­tis kvie­tę kva­pai: kas no­rė­jo žir­nių, kas – gri­kių ko­šės... Šil­tas ir švie­sus va­sa­ros va­ka­ras ža­dė­jo dar daug ne­pa­pras­tai ma­lo­nių aki­mir­kų...

**

  • Pet­ras Vai­čiū­nas (1890 07 11 – 1959 06 07) gi­mė Jo­na­vos ra­jo­ne, Pi­lia­kal­niuo­se. Mo­kė­si Uk­mer­gės ke­tur­me­tė­je mo­kyk­lo­je. 1905 m. iš jos bu­vo pa­ša­lin­tas, nes da­ly­va­vo slap­tuo­se mo­ki­nių su­si­rin­ki­muo­se, or­ga­ni­za­vo ne­ra­mu­mus mo­kyk­lo­je, skai­tė an­ti­ca­ri­nio bei so­cia­lis­ti­nio tu­ri­nio li­te­ra­tū­rą.

 

  • Dir­bo švie­ti­mo ir kul­tū­ros įstai­go­se. 1920–1923 m. bu­vo Vals­ty­bi­nės te­at­ro di­rek­ci­jos, 1931–1932 m. ir 1935–1939 m. – te­at­ro re­per­tu­a­ro na­rys, 1930–1935 m. – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to tau­to­sa­kos ko­mi­si­jos sek­re­to­rius.

 

  • 1915 m. pra­dė­jo spaus­din­ti ei­lė­raš­čius. 1916 m. bu­vo su­vai­din­ta pir­mo­ji P. Vai­čiū­no pje­sė „Pra­žy­do nu­vy­tu­sios gė­lės“ (rež. Juo­zas Vaič­kus).

 

  • 1920 me­tais ve­dė ži­no­mą te­at­ro ak­to­rę Te­ofi­li­ją Dra­gū­nai­tę.

 

  • Nuo 1940 m. gy­ve­no Vil­niu­je, dir­bo Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­ko­je, ku­rį lai­ką jai va­do­va­vo. Po ka­ro bu­vo Ra­šy­to­jų są­jun­gos val­dy­bos na­rys. Mi­rė Vil­niu­je, pa­lai­do­tas Ra­sų ka­pi­nė­se.

Vai­čiū­nas bu­vo vie­nas iš lie­tu­vių pro­fe­sio­na­laus te­at­ro or­ga­ni­za­to­rių ir va­do­vų, pir­ma­sis jo dra­ma­tur­gas. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos te­at­re jis bu­vo lai­ko­mas žy­miau­siu re­per­tu­a­ro kū­rė­ju. Pa­ra­šė dra­mos kū­ri­nių, 20 pje­sių, iš ku­rių 16 bu­vo su­vai­din­ta.

Pet­ro Vai­čiū­no gim­to­jo­je so­dy­bo­je Pi­lia­kal­niuo­se įkur­tas me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. 1990 m. lie­pos 11 d., mi­nint po­eto 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, Jo­na­vos mies­te, Ra­my­bės skve­re, ati­deng­tas pa­min­kli­nis bius­tas Pet­rui Vai­čiū­nui. Jo­na­vo­je yra P. Vai­čiū­no gat­vė, Jo­na­vos ra­jo­ne Pa­no­te­rių mies­te­ly­je – Pet­ro Vai­čiū­no pa­grin­di­nė mo­kyk­la.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

Susiję įrašai (pagal žymę)