Spausdinti šį puslapį

UKMERGĖ – LIETUVIŲ KALBOS SOSTINĖ 2021

Kodėl verta mokytis lietuvių kalbos ir kalbėti lietuviškai?

Prof. dr. Genovaitė KAČIUŠKIENĖ

Dažnas lietuvis mokinys ar net studentas mėgsta padejuoti, kad labai sunki ir neįdomi yra lietuvių kalba, kad reikia mokėti labai daug taisyklių, kad taisyklingai kalbėtum ir rašytum lietuviškai, kad anglų ir kitos Vakarų Europos kalbos yra daug paprastesnės, lengvesnės, patrauklesnės.

Tenka pripažinti, kad mokytis lietuvių kalbos iš tiesų nėra lengva dėl gana sudėtingos lietuvių kalbos gramatikos, kirčiavimo, priegaidžių ypatumų ir kt. Tačiau kodėl jos mokosi užsieniečiai, kodėl ji yra dėstoma įvairiausiuose pasaulio universitetuose ir Europoje, ir už jos ribų? Parašyti straipsnį šia tema paskatino 2017 metais Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdžio metu aktyvaus Australijos lietuvio Henriko Antanaičio išsakytas apgailestavimas, kad jam, dirbant su skautais stovyklose, trūksta medžiagos, skatinančios ir motyvuojančios jaunimą užsienyje mokytis lietuvių kalbos.

Kiekviena išmokta kalba – tai ir nauja pažintis su tos šalies kultūra, nauji kultūriniai ir tarpusavio kontaktai įvairiose gyvenimo srityse (Slatinská, Pecniková 2017). Manyčiau, kad kartais tokios motyvacijos, mokantis kalbų, pasigendama ir Lietuvoje. Todėl šiame straipsnyje aptarsime 10 svarbiausių, mūsų nuomone, ypatybių, išskiriančių lietuvių kalbą iš kitų ir skatinančių susidomėti ar net pamilti šią skambią baltų kalbą...

Dešimt dalykų, dėl kurių verta mokytis lietuvių kalbos.

Pirma. Lietuvių kalba yra išlaikiusi daug senovės liekanų, atėjusių iš indoeuropiečių prokalbės, egzistavusios maždaug prieš 6–10 tūkst. metų, iš kurios yra išsirutuliojusios daugelis dabartinių (tarp jų ir anglų, vokiečių, prancūzų, italų) pasaulio kalbų. Lietuvių kalba yra pati senoviškiausia (archajiškiausia) gyvoji indoeuropiečių kalba. Ji turi daug panašumų su lotynų, senovės graikų kalba, sanskritu Indijoje. Tačiau šios kalbos yra arba jau mirusios (lotynų, senovės graikų), arba ribotai vartojamos (sanskritas). Lietuvių kalba yra vartojama visose gyvenimo srityse – ja kalbama, rašoma, skaitoma.

Antra. Lietuvių kalba yra ganėtinai žodinga. Dažnas lektorius, skaitantis paskaitas apie lietuvių kalbos senumą ir turtingumą, sulaukia klausimo, kiekgi žodžių yra lietuvių kalboje. Atsakymas ir sudėtingas, ir gana paprastas. Sudėtingas todėl, kad nevienodai yra suprantama sąvoka „žodis“, paprastas – nes turime išleistą vieną didžiausių pasaulyje žodynų – akademinį 20 tomų „Lietuvių kalbos žodyną“, kuriame pateikiama ir aptariama apie pusę milijono žodžių, grindžiamų ar iliustruojamų įvairių lietuvių kalbos raštų (1547–2001) ir tarmių sakiniais.                

Trečia. Lietuvių kalba turi daug savitų žodžių, paveldėtų iš indoeuropiečių prokalbės: aš, tu, kas, tas, vienas, trys, keturi, penki, gyvas, naujas, pilnas, brolis, motina, sesuo, sūnus, šuo, vilkas, angis, saulė, ugnis, vanduo, būti, ėsti, mirti ir kt. Jie turi bendrą šaknį su atitinkamais kitų indoeuropiečių kalbų žodžiais ir siekia tolimus priešistorinius laikus. Be šių žodžių, lietuvių kalboje iki šiol gyvai vartojami įvairūs drabužių rengimosi veiksmažodžiai: kelnes, kojines, pirštines mautis, batus autis, paltą, suknelę, marškinius vilktis, sijoną segtis, kaklaraištį, šaliką, skarelę rištis, diržą juostis  ir pan. Kitose  kalbose šiuos veiksmažodžius yra pakeitęs vienintelis jų visų atitikmuo – dėtis. Lietuviai dedasi tik galvos apdangalus – kepurę, skrybėlę, beretę.

Ketvirta. Lietuvių kalboje nuo seno mėnesiai vadinami apibūdinant, kas tuo metu vyksta, kuo mėnuo išsiskiria iš kitų. Pažiūrėkime, kaip gražiai įvardijami įvairių metų laikų mėnesiai: sausis, vasaris, kovas, balandis, gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis, lapkritis, gruodis. Panašiais principais remiantis mėnesiai vadinami ir kai kuriose kitose kalbose (lenkų, čekų). Dauguma pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, rusų ir kt.) turi lotyniškus mėnesių pavadinimus.

Penkta. Įdomus ir retas kalbos reiškinys yra lietuvių moterų pavardės, išlaikiusios senąsias XV–XVI a. darybos formas. Nors feministinės nuotaikos paveikė ir lietuvių kalbą – dalis moterų renkasi trumpąją neutralią pavardės formą (Kregždė, Vilkė, Baliulė), tačiau senosios moterų pavardžių formos yra populiarios ir aktyviai vartojamos. Taisyklė yra gana paprasta. Jeigu moteris ištekėjusi, ji gauna vyro pavardę su priesaga -ienė, pavyzdžiui, Antanaitienė, Kačiuškienė, Kruopienė, Adamkienė. Jei moteris netekėjusi arba yra mergaitė, paprastai ji gauna tėvo pavardę jau su 4 galimais priesagų variantais:

1) Jeigu tėvo pavardė baigiasi galūnėmis -as, -a, dukra turės pavardę su priesaga -aitė: Ručinskas – Ručinskaitė, Kačiuška – Kačiuškaitė.

2) Jeigu tėvo pavardė baigiasi galūnėmis -is, -ys, -ė, pavardė turės priesagą -ytė: Antanaitis – Antanaitytė, Baublys – Baublytė, Gaulė – Gaulytė.

3) Jeigu tėvo pavardė baigiasi galūne -us, dukros pavardė turės priesagą -utė: Adamkus – Adamkutė.

4) Jeigu tėvo pavardė baigiasi galūne -ius, dukra gaus pavardę su priesaga -iūtė: Marcinkevičius – Marcinkevičiūtė.

Šešta. Senoviškas yra ir žodžių linksniavimas. Yra vartojama po septynis vienaskaitos ir daugiskaitos linksnius, dažniausiai turinčius skirtingas galūnių formas: vaikas, vaiko, vaikui, vaiką, vaiku, vaike, vaike, vaikai, vaikų, vaikams, vaikus, vaikais, vaikuose, vaikai. Kitos kalbos tiek daug (arba visai) linksnių formų nebeturi – jų vietoje vartojamos įvairios prielinksninės konstrukcijos.

Septinta. Lietuvių kalboje (ypač jos tarmėse) gali būti vartojami 3 gramatiniai skaičiai: vienaskaita, daugiskaita ir dviskaita.  Dviskaita – gramatinio skaičiaus kategorija, vartojama greta vienaskaitos ir daugiskaitos nurodant du objektus ar dviejų objektų atliekamą veiksmą. Dviskaita egzistavo indoeuropiečių prokalbėje, todėl vartota sanskrite, senovės graikų, bažnytinėje slavų kalboje, jos požymių būta lotynų, gotų kalbose. Iš dabartinių indoeuropiečių kalbų dviskaita vartojama slovėnų, kroatų kalbose. XX a. viduryje lietuvių kalbos dviskaita buvo vartojama visose gyvenimo srityse – literatūroje, oficialioje raštvedyboje ir kt., tačiau dabar ji išlikusi tik tarmėse arba tautosakos pavyzdžiuose. Pavyzdžiui, Skanu kaip du medu; Turiu du namu, dvi aki, dvi  ranki. Rytoj su pačia eisiva į kiną. Su dviskaitos formomis yra vartojami netgi specialūs įvardžiai: mudu, mudvi, judu, judvi, jiedu, jiedvi ir t. t. Kitose  kalbose dabar dažniausiai yra vartojami 2 gramatiniai skaičiai – vienaskaita ir daugiskaita.

Aštunta. Lietuvių kalboje yra laisvas, į įvairius žodžių skiemenis pagal tam tikras taisykles šokinėjantis kirtis, pavyzdžiui, mama, bet mamą, pabaiga, bet pabaigą ir pan. Daug pasaulio kalbų – prancūzų, lenkų, čekų, latvių ir kt. – turi tik tam tikrame skiemenyje fiksuotą, nešokinėjantį kirtį.

Devinta. Sena yra ir tai, kad lietuvių kalboje nevienodai tariami ir ilgieji kirčiuoti skiemenys: kartais labiau pabrėžiama pirmoji skiemens dalis, pavyzdžiui, kaltas, šalta, merkti, o kartais – antroji, pavyzdžiui, kaltas, šaltis, merkti, t. y. lietuvių kalboje yra vartojamos dvi ilgųjų skiemenų priegaidės – tvirtapradė ir tvirtagalė, kurių jau beveik nebeturi kitos indoeuropiečių kalbos.

Dešimta. Lietuvių kalboje yra gyvai vartojamos bent 15 įvairių tarmių, iš kurių pačios stipriausios ir skirtingiausios yra aukštaičiai ir žemaičiai. Šios dvi tarmės viena nuo kitos skiriasi labiau negu kai kurios artimos kalbos: čekų ir slovakų, rusų ir ukrainiečių, danų ir švedų ir pan. Lietuvių kalbos tarmės yra susiformavusios apie IX–X a. Tokių stiprių ir gyvai vartojamų tarmių jau daugelyje pasaulio kalbų nebėra. Aukštaičiai ir žemaičiai turi žodžių ar jų reikšmių, nesuprantamų kitiems arba vartojamų visai kitomis reikšmėmis, pavyzdžiui, veiksmažodis brėkšti aukštaičiams reiškia aušti, žemaičiams – temti, kūlis – aukštaičiams yra pėdas (rugių, kviečių), žemaičiams – akmuo, grobai aukštaičiams yra šonkauliai, o žemaičiams – žarnos. Todėl, nuvykus į Žemaitiją, kalbančio tarmiškai žmogaus galima ir nesuprasti.

Be šių dešimties aptartų kalbos ypatybių, galima pateikti dar keliasdešimt kitų, rodančių lietuvių kalbos archajiškumą, turtingumą ar skambumą. Kiekvienas autorius juos pasirinktų vis kitokius ir išdėliotų kitokia seka.

Čia liko nepaminėta gausybė lietuviškų sinonimų, įdomiausių giminystės terminų, frazeologizmų – ekspresyvių žodžių junginių lobynas, daugybė įvairiausių priesagų, su kuriomis yra sudaromi vis nauji žodžiai. Nepralenkiamos darybos atžvilgiu yra mažybinės-maloninės priesagos. Kažkur buvo rašyta, kad lietuviai motiną gali pavadinti net 87 vardais. Ar dar gali kilti klausimas, kodėl verta mokytis ir kalbėti lietuviškai?

Mieli Ukmergės krašto žmonės!

Nuoširdžiai sveikinu ir džiaugiuosi, kad Ukmergė tapo antrąja Lietuvių kalbos dienų sostine. Šis kraštas man brangus ne tik dėl čia gimusių, gyvenusių ar gyvenančių kultūros, švietimo ar politikos asmenybių, kolegų, bet ir dėl to, kad 2017 m. rugsėjo 23 d. Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje vykusiame ataskaitiniame rinkiminiame Lietuvių kalbos draugijos XVII suvažiavime buvau išrinkta šios organizacijos valdybos pirmininke, o po kelių savaičių buvo įsteigta Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos Lietuvių kalbos draugijos grupė, vadovaujama šios gimnazijos mokytojos lituanistės Vitalijos Žiupkienės. Nepamirštama buvo ir apžvalginė išvyka po įžymiausias Ukmergės krašto vietas, kuria, negailėdama jėgų, rūpinosi taujėniškė, LKD narė doc. dr. Gražina Akelaitienė.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)