Vaidotė ŠANTARIENĖ

Nors čia pat – kovas, pavasarinės nuotaikos Ukmergėje persmelktos tragedijomis, kriminalais. Blogos naujienos dažnos, o iš televizijos „neišlipame“ nuo pat metų pradžios, užlietos kraupiomis įvykių žinomo šachmatininko šeimoje spalvomis. Netrukus – kitos dramos, gaisrai, vaikelių žūtys keliuose... Sekmadienio popietės nelaimė Maironio gatvėje – gniuždanti ne vien su ja susijusiųjų artimuosius.

Zita BATAITIENĖ

Vasario rytai vienišas sodybas, medžius įsupa į rūkų apdarus – miglose braido arkliai, rupšnodami pernykščią žolę, o kraštovaizdis visai neprimena žiemos: užpustytas pakeles pakeitė pažliugę kemsynai, sniego pusnys virto pilkomis balutėmis... Gyvename laikinume, nežinia, ko belaukiame, nežinia, ką paliekame...

Ligita JUODVALKIENĖ

Šią savaitę daugelis žvilgterėję į stalinius kalendorius apsidžiaugė – trečiadienį Užgavėnės. Smagi, blynais kvepianti ir persirengėlių šurmulio kupina diena. Gal kam užkliuvo toks ankstyvas pasiryžimas išvaryti iš kiemo žiemą, tačiau budrumą užmigdė pavasariški orai.

Žvilgterėję pro langą patikime kalendoriumi. Tačiau, pasirodo, be reikalo. Šią savaitę Užgavėnių nebuvo. Tai – kalendoriaus sudarytojų ir leidėjų klaida. Užgavėnės šiemet – kovo 4-ąją.

Švenčiamos jos likus 46 dienoms iki Velykų. O šiemet jos vėlyvos – balandžio 20-ąją.

Zita BATAITIENĖ

Sausiui pasukus į antrąją pusę baltu sidabru suspindo mūsų žemė, ledinėmis gėlėmis pasipuošė langų kvadratai. Pasirodo, žiema dar neišskrido į šiltuosius kraštus...

Sausio dvidešimt penktoji – jau pusiaužiemis, o žiemužė tik pradeda įsibėgėti... Šią dieną žmonės įdėmiai stebėdavo orus: priešpiečio dangus pranašavo pirmąją žiemos pusę, popietės – antrąją. Jei šviečia saulė – bus graži vasara, jei vėjuota – laukia dideli neramumai, jei debesuota – daug žmonių išmirs...

Vilma NEMUNAITIENĖ

Šią savaitę pagaliau į plaučius įkvėpėme šalčio. Keista buvo iki sausio vidurio laukti šio įprasto jausmo. Tiesiog paprasto šalčio, sugeriančio minkštą drėgmę ir įgrisusią darganą.

Vis ilgėjanti diena – vilties ir besipildančio laukimo gurkšnis. Matyt, ne veltui mokslininkai net sukūrė gydymo metodą šviesa. Tai dar vadinama šviesos terapija arba fototerapija. Pasaulio medicinoje ji naudojama gydyti daugelį susirgimų ir net klastingąjį vėžį.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ko­kių do­va­nų at­ne­šė pa­čio­je sa­vai­tės pra­džio­je ap­si­lan­kę Trys Ka­ra­liai, pa­aiš­kės, įsi­bė­gė­jus pra­si­dė­ju­sių nau­jų me­tų die­noms. Kas iš do­va­nų mai­šų trauk­si­me džiaugs­mą, kas – ieš­ko­si­me tos vil­ties, pra­smės ir nau­jų lū­kes­čių, ku­rių vi­si taip lin­kė­jo per šven­tes, o kas ir to­liau kaps­ty­si­mės tarp tų pa­čių rū­pes­čių, dar­bų, ei­li­nių kas­die­ny­bės aki­mir­kų. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip į vi­sas šias gy­ve­ni­mo su­tei­kia­mas do­va­nas pa­žiū­rė­si­me pa­tys.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Jei me­tai bū­tų di­džiu­lė vy­nuo­gių ke­kė, šian­dien bū­tu­me sky­nę pas­ku­ti­nę jos uo­gą. Jei me­tai bū­tų obuo­lių pil­na pin­ti­nė iš jos im­tu­me pas­ku­ti­nį obuo­lį.

Lai­ką iki me­tų pa­bai­gos jau ga­li­me skai­čiuo­ti va­lan­do­mis. Iki 2014-ųjų li­ko jų vos dau­giau nei šim­tas. Da­bar tik­rai ge­riau­sias me­tas pa­žvelg­ti at­gal, pa­ma­tuo­ti nu­veik­tus dar­bus, sėk­mes ir ne­sėk­mes, įver­tin­ti, kuo bu­vai vi­sus pra­ėju­sius me­tus. Ar iš­tie­sei pa­gal­bos ran­ką bė­don pa­te­ku­siam, ar ne­at­stū­mei pra­šan­čio pa­gal­bos, ar ne­nu­si­su­kai, ta­da, kai bu­vai rei­ka­lin­giau­sias? O gal iš­da­vei tuos, ku­rie ta­ve lai­kė drau­gu?

Zi­ta BATAITIENĖ

Mū­sų že­mės pus­ru­tu­ly­je Sau­lė at­si­dū­rė že­miau­sia­me sa­vo Me­tų ke­lio taš­ke – trum­piau­sios die­nos, il­giau­sios nak­tys. Pie­tų pus­ru­tu­ly­je – vis­kas at­virkš­čiai...

Ta­čiau trum­pos gruo­džio die­nos pa­ga­liau ims il­gė­ti ir lan­gan pa­si­bels tik­ro­ji ast­ro­no­mi­nė žie­ma. Bal­tas el­nias, iš­bė­gęs per sau­lėg­rį­žą, pa­si­ro­dys per Ka­lė­das, ant ra­gų par­neš­da­mas Sau­lę – spin­du­liuo­jan­tį mū­sų eg­zis­ten­ci­jos ga­ran­tą...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Kaž­kas yra pa­sa­kęs, jog snie­gas bal­tas dėl to, kad su­rink­tų nuo že­mės sau­lės švie­są mū­sų akims... Iš tie­sų – pa­sni­gus, švie­siau, drą­siau gū­dų va­ka­rą. Ir nors pro žie­mos var­tus dar ban­do pra­lįs­ti lie­tus, jam vis ma­žiau vie­tos ant bal­tų sto­gų.

To­ji bal­tu­ma ir gelbs­ti niū­rų me­tą. Dėl sau­lės švie­sos trū­ku­mo žie­mą ap­nin­ka blo­ga nuo­tai­ka ir li­gos. Gy­dy­to­jai lau­kia kas­me­ti­nio pa­cien­tų ant­plū­džio, ku­ris, tei­gia­ma, at­ėjus pa­va­sa­riui – ne­be toks.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ei­na į pa­bai­gą pir­mo­ji žie­mos sa­vai­tė. Vi­sai ne­bal­ta, bet jau iš­si­pus­čiu­si ka­lė­di­niais ap­da­rais. Tie­sa, Ka­lė­dos į mū­sų šir­dis dar ka­žin ar ar­tė­ja, už­tat spė­jo už­ka­riau­ti par­duo­tu­vių vit­ri­nas ir lanks­ti­nu­kus apie įvai­rias ak­ci­jas.

Kai ap­lin­kui taip gar­siai ir įti­ki­na­mai tri­mi­tuo­ja­ma apie mil­ži­niš­kas pre­kių nuo­lai­das, ne­ju­čia su­si­gun­dai ir, žiū­rėk, na­mo jau par­si­tem­pei ne­rei­ka­lin­gą daik­tą. Su vil­tim – gal reiks. Jei ne pa­čiam – kam do­va­nai.