Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Pa­grin­di­nė V. Gu­ze­lio rin­ka – Uk­mer­gės tur­ga­vie­tė.

Jas au­gi­nan­tis Re­čio­nių kai­mo ūki­nin­kas Vla­das Gu­ze­lis sa­ko kai­nos ne­ke­li­ąs, mat ne­no­rįs gąs­din­ti pir­kė­jų.

Į Uk­mer­gės tur­gų sa­vo pro­duk­ci­ją jis pri­sta­tė vie­nas pir­mų­jų. Iki tol ant pre­kys­ta­lių rau­do­na­vo iš Len­ki­jos at­vež­tos braš­kės.

Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad nors ge­ro­kai už­tru­kęs pa­va­sa­ris anks­ty­vo der­liaus ne­ža­dė­jo, jų sky­ni­mo se­zo­no vė­luo­jan­čiu pa­va­din­ti ne­ga­li­ma.

As­me­ni­niuo­se už­ra­šuo­se ūki­nin­kas kas­met pa­si­žy­mi, ka­da pir­mą­sias uo­gas į tur­gų nu­ga­be­na. Šie­met pir­mo­sios nu­ke­lia­vo tik tri­mis die­no­mis vė­liau nei per­nai.

Anot V. Gu­ze­lio, gam­ta pa­ti sa­ve pa­si­ve­ja, vi­sus sa­vo vė­la­vi­mus iš­ly­gi­na.

Šie me­tai ypa­tin­gi tuo, kad po plė­ve­lės prie­dan­ga au­gan­čios braš­kės ne ka­žin kiek ap­len­kė sirps­tan­čias at­vi­ra­me grun­te. Il­go­kai bu­vę vė­sūs orai la­bai stai­giai at­ši­lo ir ag­rop­lė­ve­lė di­de­lio efek­to ne­da­vė – po ja uo­gos pri­no­ko tik 1–2 die­nom anks­čiau.

Kai­ną dik­tuo­ja rin­ka

Už pa­čių pir­mų­jų uo­gų ki­log­ra­mą V. Gu­ze­lis tur­gu­je pra­šė po 14 li­tų. Tuo me­tu bū­ta pre­kiau­jan­čių­jų dar bran­giau – po 20 li­tų. Per­nai šių va­sa­ri­nių uo­gų se­zo­nui pra­si­dė­jus, di­džiau­sia kai­na bu­vo 16 li­tų.

„Kai­nos pats ne­iš­gal­vo­si ir dirb­ti­nai ne­iš­pū­si. Ją dik­tuo­ja rin­ka. Kai ma­siš­kai nok­ti pas vi­sus pra­de­da, tu­ri gal­vą pa­suk­ti, kaip di­de­lius kie­kius re­a­li­zuo­ti. Tai ir kai­ną ma­ži­ni“, – pa­sa­ko­ja V. Gu­ze­lis. Lie­tu­vos ūki­nin­kai tu­ri „at­lai­ky­ti“ ir iš Len­ki­jos plūs­tan­tį braš­kių srau­tą.

Pa­šne­ko­vas pa­sa­ko­ja, kad spar­čiau­sio no­ki­mo me­tu ten­ka skin­ti iš va­ka­ro, kad anks­ty­vą ryt­me­tį jau tu­rė­tum, ką ant pre­kys­ta­lio pa­dė­ti. Kol bus pri­skin­ta švie­žes­nių, dar drėg­nų nuo va­sa­riš­kos ra­sos...

Ta­čiau pa­ly­gin­ti su at­ve­ža­mo­mis iš kai­my­ni­nės ša­lies, ir tos va­ka­rykš­tės – kur kas švie­žes­nės.  

Šių­me­čio der­liaus ūki­nin­kas prog­no­zuo­ti ne­drįs­ta. Braš­kės gau­siai žy­dė­jo, da­bar ir jau nu­rau­du­sių, ir už­si­mez­gu­sių daug. Ta­čiau sa­ko, kad braš­ky­ne – pla­nuok ne­pla­na­vęs. Pa­si­keis orai – jei tik ge­ro­kai at­šals, pra­pliūps liū­tys – ir per sa­vai­tę vaiz­de­lis braš­kių lys­vė­se taip pat ga­li pa­si­keis­ti ne­at­pa­žįs­ta­mai.

Pa­si­rin­ko iš­tver­min­giau­sią

Iš be­veik 14 hek­ta­rų braš­kė­mis ap­so­din­to že­mės plo­to be­ne di­džiau­sią skly­pą V. Gu­ze­lis sky­rė „Ho­ney“ veis­lei. Mat ji – vie­na at­spa­riau­sių li­goms.

Po vie­nos itin lie­tin­gos va­sa­ros ūki­nin­kas ap­si­spren­dė lik­ti „iš­ti­ki­mu“ šiai veis­lei. Pa­sak au­gin­to­jo, kuo­met ki­to­se lys­vė­se ke­ke­ri­nio pu­vi­nio pa­žeis­ti pū­kuo­ti „ka­ti­nai“ vie­toj uo­gų ant ke­re­lių ka­bo­jo, kuo pui­kiau­siai sky­nė „Ho­ney“ der­lių. Šios uo­gos ne­bi­jo trans­por­ta­vi­mo, ge­ra jų ir pre­ki­nė iš­vaiz­da.

Il­ga­me­tę prak­ti­ką tu­rin­tis V. Gu­ze­lis sa­ko, kad ap­skri­tai vi­sos braš­kių veis­lės ge­ros. Ta­čiau at­si­rink­ti tas, ku­rios tik­tų bū­tent vie­nam ar ki­tam dir­vo­že­miui, rei­ka­lau­ja ne vie­ne­rių me­tų pa­tir­ties. Po to­kių ste­bė­ji­mų at­si­sa­kė jo dir­vo­že­miui ne­tin­kan­čios „Sen­ga Sen­ga­na“ veis­lės.

Pa­grin­di­nė V. Gu­ze­lio rin­ka – Uk­mer­gės tur­ga­vie­tė. Ta­čiau tu­ri ir to­li­mes­nių pir­kė­jų. Pats sa­vo pro­duk­ci­ją ve­ža ir į did­mies­čių tur­gus. Pa­si­skel­bęs in­ter­ne­to por­ta­luo­se, pre­ky­bi­nin­kų su­lau­kia iš vi­sos Lie­tu­vos, kai­my­ni­nės Lat­vi­jos. Pir­kė­jai, ne­tin­gin­tys pa­siuo­gau­ti pa­tys ir taip su­tau­py­ti, – taip pat daž­ni sve­čiai ūki­nin­ko braš­ky­ne.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ