Spausdinti šį puslapį

Pažadai ūkininkams prasilenkia su tikrove

Pie­no ūkį tu­rin­tys Va­len­to ir Ra­mu­nės Var­nų šei­ma sa­vo mel­žia­mas kar­vu­tes mei­liai va­di­na var­dais.

 

Au­to­rės nuotr. Ra­mu­nė Var­nie­nė: ma­žos pie­no su­pir­ki­mo kai­nos – po­stū­mis at­si­sa­ky­ti mel­žia­mų kar­vių.


Vis dėlto su­tuok­ti­niai tei­gia: jei Vy­riau­sy­bės po­žiū­ris ne­pa­si­keis, mel­žia­mų kar­vių ban­dos at­si­sa­kys ir au­gins mė­si­nius gal­vi­jus. 

Pi­vo­ni­jos se­niū­ni­jo­je Že­ruo­lių kai­me gy­ve­nan­tys Ra­mu­nė ir Va­len­tas Var­nai dir­ba 400 hek­ta­rų že­mės. Iš jų 120 hek­ta­rų – nuo­sa­va. Ūkis miš­rus – šei­ma au­gi­na ja­vus ir tu­ri mel­žia­mų kar­vių fer­mą.

Šias veik­los sri­tis pa­si­da­li­no drau­giš­kai – vy­ras su vy­res­niuo­ju sū­nu­mi Da­liu­mi ėmė­si pa­sė­lių, o su­tuok­ti­nės ži­nio­je – 40 mel­žia­mų kar­vių, 8 te­ly­čios, 8 šių­me­čiai ver­šiu­kai ir du rep­ro­duk­ci­niai bu­liai. Pa­tal­ki­nin­kau­ti vy­res­nie­siems tai­ko­si ir ke­tu­rio­lik­me­tis Ka­ro­lis, tik kol kas jo pa­grin­di­nė pa­rei­ga – mo­kyk­la ir na­mų dar­bų ruo­ša.

R. Var­nie­nė pa­sa­ko­ja, kad prieš de­šimt me­tų min­tis plės­ti gy­vu­li­nin­kys­tės ūkį ki­lo na­tū­ra­liai – gar­de jau sto­vė­jo še­še­tas kar­vu­čių, ku­rios at­si­ves­da­vo prie­aug­lį. O ir už­si­au­gi­nus sa­vo ja­vų, kaš­tai pa­ša­rams ge­ro­kai su­ma­žė­ja. Be to, ir pri­va­ti­zuo­ta bu­vu­si ko­lū­kio kiau­li­dė dy­ka sto­vė­jo.

Iš pra­džių gal­vi­jus ūki­nin­kai pir­ko, ta­čiau, sa­ko, šis bū­das ne­pa­si­tei­si­no, nes „na­mi­nės“ kar­vu­tės, au­gi­na­mos po vie­ną, ban­do­je gy­ven­ti taip ir ne­iš­moks­ta. Jos tu­ri su­si­for­ma­vu­sius ki­to­kius įgū­džius, nei rei­kia, gy­ve­nant „ben­druo­me­nė­je“, lais­vai ga­nan­tis ga­nyk­lo­je. Vė­liau ban­dą di­di­no tik iš sa­vo prie­aug­lio.

Va­di­na var­dais

Vi­sos R. Var­nie­nės kar­vu­tės tu­ri ne tik nu­me­rius, bet ir var­dus. Ap­si­ver­šia­vus kar­vei, var­dą iš­rink­ti sku­ba vi­sa šei­ma. Mei­liau­sioms te­ly­čai­tėms ten­ka Mei­lu­tės, Le­pū­nė­lės, Pes­tū­nės var­dai. Ki­toms sū­nus Ka­ro­lis duo­da ani­ma­ci­nių fil­mų he­ro­jų var­dus. Taip ban­do­je at­si­ra­do Rai­čiu­kas. Kaip tik per drau­gės Eri­kos gim­ta­die­nį at­si­ra­du­si „nau­ja­gi­mė“ bu­vo „pa­krikš­ty­ta“ Er­ke.

Ban­do­je ga­no­si du rep­ro­duk­ci­jai skir­ti jau­čiai. R. Var­nie­nė sa­ko kei­čian­ti juos kas dve­jus me­tus – taip iš­ven­gia­ma krau­jo­mai­šos.

Pa­ša­rai – sa­vi

Gy­vu­lius R. Var­nie­nė še­ria sa­vo ūky­je iš­au­gin­tais grū­dais. La­bai pa­to­gu, nes į na­mus at­va­žiuo­ja UAB „Kau­no grū­dai“ mo­bi­lus ma­lū­nas. Ta­čiau sa­vi­veik­la ne­už­si­i­ma – kon­sul­tuo­ja­si su ben­dro­vės spe­cia­lis­tais, ku­rie ūki­nin­kų už­sa­ky­mu su­da­ro ra­cio­ną. Mat va­sa­rą jis vie­noks, o žie­mą tu­ri bū­ti de­da­ma ki­to­kių prie­dų.

60 hek­ta­rų pie­vų už­ten­ka ir per va­sa­rą kar­vu­tes iš­gi­nus ga­ny­ti, ir pa­si­ruoš­ti šie­no žie­mai. Prie fer­mos jau su­krau­ta 1200 ri­ti­nių. Iš jų – 600 ža­lios ma­sės pa­ša­ro, 400 – šie­no, 200 – šiau­dų pa­kra­tams.

Ūki­nin­kai su­kū­rė ke­tu­rias dar­bo vie­tas – fer­mo­je dar­buo­ja­si dvi mel­žė­jos ir du šė­ri­kai.

Nors dar­buo­to­jų ne­trūks­ta, fer­mo­je triū­sia ir pa­ti. Ūki­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad no­rė­da­mas gau­ti ge­riau­sius re­zul­ta­tus, pri­va­lai pats bū­ti fer­mo­je – tu­ri sek­ti gal­vi­jų svei­ka­tin­gu­mą, ste­bė­ti sa­vo gy­vu­lius.

Pa­si­nau­do­jo eu­ro­pi­ne pa­ra­ma

Mo­te­ris sa­ko, kad plės­da­mas ūkį, no­ri ne­no­ri tu­ri gal­vo­ti apie jo mo­der­ni­za­vi­mą. Nau­jos tech­ni­kos bei įran­gos ji įsi­gi­jo pa­si­nau­do­ju­si Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­ma. Pa­ra­šiu­si pro­jek­tus nu­si­pir­ko trans­por­te­rį, pie­no au­šin­tu­vą, sru­to­ve­žį. Fer­mo­je su­mon­tuo­ta pie­no li­ni­ja. Ji taip pat įsi­gy­ta pa­si­nau­do­jus eu­ro­pi­ne pa­ra­ma.

V. Var­no pa­teik­tos pa­raiš­kos taip pat bu­vo įver­tin­tos tei­gia­mai. Taip į ūkį at­rie­dė­jo trak­to­rius, sė­ja­mo­ji, kul­ti­va­to­rius. O šie­met sa­vo lė­šo­mis įsi­gy­tas nau­ju­tė­lai­tis ja­vų kom­bai­nas.

Pa­si­nau­do­da­mas jau­na­jam ūki­nin­kui tei­kia­ma pa­ra­ma, trak­to­rių, plū­gus bei purkš­tu­vus nu­si­pir­ko ir sū­nus Da­lius.

Ža­dė­tos kai­nos – stam­biau­siems

Vis tik ūki­nin­kai pri­si­pa­žįs­ta, kad pas­ta­ruo­ju me­tu vis daž­niau ky­la min­čių at­si­sa­ky­ti pie­no ūkio. Prie­žas­tis – per ma­žos pie­no su­pir­ki­mo kai­nos. Jos, jei ir ky­la, tai kol kas – vėž­lio grei­čiu.

„Ir tik­rai yra ne to­kios, apie ko­kias iš val­džios vy­rų lū­pų per te­le­vi­zo­rių gir­di­me. Nuo­lat ža­da, kad su­pir­ki­mo kai­na bus vie­nas li­tas už lit­rą. Ta­čiau re­a­liai ūki­nin­kai to ne­ma­to“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

R. Var­nie­nė tei­gia, kad to­kias pie­no kai­nas su­pir­kė­jai siū­lo tik pa­tiems stam­biau­siems ūki­nin­kams. Ji per die­ną pri­mel­žia apie 600 lit­rų pie­no.

„Nuo­la­ti­nis su­pir­kė­jų klau­si­mas – kiek ža­da­me pri­sta­ty­ti pie­no. Kai pa­sa­kai kie­kį, pa­siū­lo dau­giau­siai 85 cen­tus už lit­rą. Bet juk di­dži­ą­ją dau­gu­mą ir su­da­ro­me to­kie, kaip mes, – vi­du­ti­nio­kai, iki 100 kar­vių lai­kan­tys ūki­nin­kai“, – svars­to mo­te­ris.

Ji sa­ko, kad jei ne­pa­kils pie­no kai­nos, re­a­liau­sias iš­si­gel­bė­ji­mas bū­tų per­ei­ti prie mė­si­nių gal­vi­jų ir žin­dy­vių kar­vių au­gi­ni­mo. Jų prie­žiū­ra pa­pras­tes­nė, gy­vu­lių ne­rei­kia melž­ti.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)