Šv. Velykų rytą prieš patekant saulei svarbu buvo išsimaudyti atvirame vandens telkinyje. Tikėta, kad, sulaukus didžiausios pavasario šventės, bet koks vanduo tampa stebuklingas ir juo apsišlakstęs kiekvienas bus sveikas ir laimingas visus metus.

Manyta, kad daugiausiai gydomųjų galių turi prieš saulę į rytus tekantis šaltinio vanduo.

Šiandien tokių šaltinių niekas nebeieško – šventų Velykų rytą namo nešasi bažnyčioje pašventintą vandenį.

Kitas populiarus paprotys – supimasis sūpynėse. Daugiausia supasi jaunimas, vaikai. Tikėta, kad supantis svarbiausia išsisupti kuo aukščiau – tuomet linai auga aukštesni, derlius geresnis, o ir sėkmė aplanko dažniau. Jei tik įmanoma, poromis supdavosi.

Žinoma, pats svarbiausias Velykų simbolis – kiaušinis. Kiaušinių daužymas jau nuo senų laikų laikomas bene svarbiausia pavasario šventės tradicija.

Tikima: kurio margutis tądien stipriausias, tas bus sveikesnis už kitus per visus metus.

Kai kas ir šiandien tiki stipriausio kiaušinio galia. Esą patį stipriausią kiaušinį reikia pasilikti iki kitų metų tam, kad visus metus lydėtų puiki sveikata.

Kiekviena šventė, taip pat ir Velykos, – pati svarbiausia vaikystėje. Vaikai senovėje mėgdavo eiti kiaušiniauti – eidavo pas kaimynus, deklamuodavo eilėraščius ir už tai gaudavo kiaušinių ir įvairiausių skanėstų.

Per Velykas būta ir įvairių draudimų – nerekomenduojama šluoti namų, tvarkytis ir net šukuotis, nes vištos darželius iškapstys. Šiandien labai logiškas atrodo tas paprotys. Primena, kad didžiosios šventės dieną svarbiausia yra bendravimas, džiaugsmas drauge susėdus, aptariant džiaugsmus ir rūpesčius, dalinantis ateities planais.

Velykų dieną taip pat nerekomenduojama ilgai miegoti ir šukuotis plaukų, nes visus metus skaudės galvą.

Ir į svečius geriau Velykų dieną neslampinėti. Svečius lankyti geriausia antrąją Velykų dieną. O pirmoji skirta patiems artimiausiems – šeimai.

Velykų rytas apipintas gausybe prietarų. Vienas jų: nuluptų kiaušinių kevalus sudeginsi krosnyje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.