Spausdinti šį puslapį

Savaitės tėkmėj

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Vi­dur­va­sa­ris... Svai­gi­na li­nų mė­ly­nu­mo dan­gus, lau­kų ir so­dų ža­lu­mos, gai­vus eže­ro van­duo. Nu­pla­ka iš­džiū­vu­sią že­mę lie­taus stik­lai, nu­čiur­le­na ke­liais, gat­vė­mis – ir vėl sto­ja tvil­kan­ti kait­ra. Dar per­ma­to­mas lie­pos nak­ties dan­gus, leng­vai pa­bu­di­na anks­ti įsi­de­gęs sau­lė­te­kis. Taip ir bė­ga va­sa­ros sap­nas, vi­lio­da­mas gau­dy­ti trum­pu­tes, lai­ki­nas pa­čias gra­žiau­sias jo aki­mir­kas...

 

Va­sa­ra ne vi­sur že­ria to­kį svai­gu­lį, džiaugs­mą ir atos­to­gų nuo­tai­ką. Iš įvai­riau­sių pa­sau­lio kam­pe­lių kas­dien pa­sie­kia ži­nios apie pa­vo­jin­gą svi­li­nan­tį karš­tį, ku­ris pa­si­glem­žė jau ne vie­ną gy­vy­bę. Karš­tį plau­na liū­tys, siau­tė­ja ura­ga­nai, žmo­nes iš na­mų ge­na po­tvy­niai. Nuo karš­čio di­džiu­liuo­se plo­tuo­se žie­bia­si gais­rai, jis trik­do trans­por­to, oro li­ni­jų dar­bą.

Lie­tu­vos že­mė­je ir­gi karš­ta. Sos­ti­nė­je – ne tik nuo va­sa­riš­kos tem­pe­ra­tū­ros. Pra­si­dė­jus pus­me­tį truk­sian­čiam Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mui ES Ta­ry­bai, karš­ta nuo sve­čių, vyks­ta dau­gy­bė pri­ėmi­mų, po­li­ti­kų su­si­ti­ki­mų, kul­tū­ri­nių ren­gi­nių.

Pa­lan­go­je karš­ta ir nuo po­il­siau­to­jų, ku­rių da­bar ku­ror­te tirš­ta, ir nuo pa­slau­gų bei pre­kių kai­nų. Anykš­čiuo­se, Tra­kuo­se, Za­ra­suo­se – nuo vi­są va­sa­rą vyks­tan­čių kon­cer­tų, mu­zi­kos, dai­nuo­ja­mo­sios po­ezi­jos fes­ti­va­lių...

Karš­ta nuo ren­gi­nių va­sa­ra ir mū­sų ra­jo­ne. Į su­si­ti­ki­mus su po­etais, te­at­ra­lais, me­ni­nin­kais kvie­čia dva­rai, sma­giai pra­leis­ti lai­ką ra­gi­na žir­gų lenk­ty­nių, pre­zi­den­ti­nių gim­ta­die­nių or­ga­ni­za­to­riai, fil­mų kū­rė­jai.

Tuo me­tu mies­te ir­gi ver­da va­sa­riš­kas gy­ve­ni­mas. Šie­nau­ja­mos pa­ke­lės, pau­pys, Šven­to­jo­je pliuš­ke­na­si ieš­kan­tie­ji at­gai­vos. Par­ke, sta­dio­ne, aikš­te­lė­se gau­su atos­to­gau­jan­čio jau­ni­mo. Tie, ku­rie ne­pa­mė­gi­no ieš­ko­tis už­dar­bio ar ne­tu­ri už­sie­ny dir­ban­čių ar­ti­mų­jų, pas ku­riuos iš­vy­ko ben­dra­am­žiai, die­nas lei­džia gat­vė­je, kie­me. Vie­na ma­ma pa­juo­ka­vo, kad ją ir ki­tus vai­kus anais lai­kais iš­grūs­da­vo į kai­mus, o da­bar tuos kai­mus ka­žin ar kas be­tu­ri...  

Kai kam – iš­ti­sai atos­to­gos, ne tik va­sa­rą. Pa­vyz­džiui – var­noms. Jo­kių rū­pes­čių, iš­sky­rus vie­nin­te­lį – ką įsi­dė­ti į sna­pą. Var­nos se­niai ta­pu­sios mies­to įvaiz­džio da­li­mi, ir at­ro­do, kad dėl to „sten­gia­si“ mū­sų at­lie­kų tvar­ky­to­jas. Uk­mer­giš­kiai pik­ti­na­si, jog kai ku­rio­se aikš­te­lė­se kon­tei­ne­riai ne­tuš­ti­na­mi sto­vi sa­vai­tė­mis. At­lie­kos drim­ba per kraš­tus, jas iš­tą­so vė­jas, ke­tur­ko­jai, be­na­miai. Už­tat kon­tei­ne­rius ap­li­pu­sios juo­do­sios džiū­gau­ja, šai­žiu kran­ke­siu skros­da­mos va­sa­riš­ką Uk­mer­gės ra­my­bę...

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)