Jus­tė PAŽŪSYTĖ

Ma­no tė­tis

Ma­no tė­tis toks stip­rus,

Ma­no tė­tis nuo­sta­bus!

In­ki­lė­lį jis su­kals,

Nu­ra­mins ma­ne, už­jaus...

Ei­na­me gry­baut kar­tu,

Mo­kam iš­dy­kaut – sma­gu!

Kū­ry­bin­gi mes abu,

Ku­riam vis nau­jų ei­lių.

My­liu aš tė­ve­lį sa­vo.

Tė­tis daug ko iš­mo­kins.

Jis mėgs­ta gy­vū­nus ir gam­tą –

Už­aug­ti no­riu, kaip ir jis.

Ma­no žvaigž­du­tė

Žvaigž­du­tė ka­bo dan­gu­je,

Ar ji žiū­ri į ma­ne?

Ak... de­ja, ne į ma­ne...

Ei, žvaigž­du­te! Ar ma­tai?

Nu­si­leisk vi­sai že­mai!

Aš at­bėg­siu te­ki­na

Ir pa­žai­si­me drau­ge!..

Bet žvaigž­du­tė šyp­sos, žiū­ri...

Ar au­sy­čių ji ne­tu­ri?

Ei, žvaigž­du­te, aš juk čia!

Ji ne­žiū­ri į ma­ne.

Bet stai­ga ji ir pra­din­go!

Gal kas ži­not, kur ji din­go?