Gedimino Nemunaičio nuotr. Avalynės fabrikui, esančiam senamiesčio teritorijoje, – ypatingi reikalavimai.
Statinį ant Šventosios kranto įsigiję savininkai jį ketina paversti prašmatniu restoranu. Ar jis bus įrengtas rekonstruojant senąjį, ar atstatant kitą, dar neaišku.
Piliakalnio papėdėje, ant Šventosios kranto stovintis pastatas pirmą kartą spaudoje paminėtas tarpukaryje. Šaltiniuose rašoma, kad čia įsikūręs L. Mišniūnerio odos fabrikas.
Su avalynės gamyba veikla jame buvo susijusi ir sovietmečiu – filialą įsikūrė tuometinis P. Eidukevičiaus avalynės fabrikas. Vėliau, privatizavus pastatą, čia buvo siuvami odiniai batai.
Vartotojas reiklus
Pastarąjį dešimtmetį „tapkių fabrikas“ buvo virtęs tikru vaiduokliu. Neretai gesinti čia pritemptų šiukšlių skubėdavo gaisrininkai.
Du šio komplekso pastatus pernai įsigijo UAB „Big Stone“. Įmonė parengė projektą, kuriame numatomi tolesni darbai, prikeliant šį šimtmečio senumo statinį.
Dabartinis savininkas Filionis August pasakojo, kad „vaiduoklį“ įmonė ketina paversti šiuolaikišku restoranu. Ketinama sukurti apie 50 darbo vietų.
Savo lėšomis įmonė jau sutvarkė suniokotą už europines lėšas statytą tvorą šalia dviračių-pėsčiųjų tako ir 34 arų teritorijoje įrengė stebėjimo kameras.
F. August sako, kad statybos darbai turėtų prasidėti šią vasarą. Priklausomai nuo paveldosaugininkų sprendimo 2000 kvadratinių metrų ploto pastatas arba bus rekonstruotas, arba nugriautas ir šioje vietoje statomas naujoviškas.
Tačiau bet kuriuo atveju savininko planai nesikeičia –įrengti restoraną, piceriją ir pokylių sales su atskiromis virtuvėmis, lauko kavinę.
Verslininkas svarsto apie aplinkos sutvarkymą ir galimybes panaudoti upės vandenį. Kaip, kol kas neapsisprendė.
Jis sako, kad pastato ypatumai nėra dėkingi sumanymui įrengti jame šiuolaikišką restoraną. Trijų aukštų name – daug nedidelių patalpų, užkaborių. Bene trečdalį erdvės užima laiptinės. Jose net ir patalpų ventiliaciją, liftus, kitus patogumus įrengti sudėtinga.
Komunikacijų įrengimas sename pastate irgi komplikuojasi. Lietaus vandens kanalizaciją, nuotekų, vėdinimo sistemas parankiau būtų įrengti statant „nuo nulio“.
F. August pripažino, kad nugriauti senąjį statinį ir jo vietoje pastatyti naują – ir paprasčiau, ir pigiau. Kaip verslininkas jis būtų suinteresuotas tuo pasinaudoti. Tokios nuomonės laikosi ir jo verslo partnerė, žmona Tatjana.
„Turėčiau pagalvoti apie tai, kaip įrengti, kad lankytojams būtų patogiau – nepatogumų klientai nemėgsta. Taip pat ir pigiau atsieitų“, – neslepia jis. Tikina, jog paties statinio vertė abejotina.
Verslininkas sako, jog restorano įrengimui planuoja išleisti nuo 8 iki 12 milijonų litų. Tai priklausys ir nuo to, ar bus griaunamas pastatas, ar ne.
Vieta – įpareigojanti
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji valstybinė inspektorė Loreta Bukoveckienė sako, jog šis pastatas nėra įtrauktas į Kultūros paveldo registrą. Tai reiškia, jog architektūrinės vertės jis neturi.
Toks senamiesčio teritorijoje esantis objektas reikšmingas tik kaip senamiesčio dominantė. Pasak L. Bukoveckienės, prieš savininkui imantis rekonstrukcijos darbų, turi būti atlikta vizualizacija – visos aplinkos įvertinimas ir pastato eksterjero su ja suderinimas.
Vyriausioji valstybinė inspektorė patikino, jog pastatas nėra tokios vertės, kad paveldosaugininkai prieštarautų jo nugriovimui: „Jei sienų ar pamatų konstrukcijos yra netvirtos, jį tikrai geriau nugriauti.“
Tačiau apie pastato būklę savo žodį dar turi tarti ekspertai ir tik tuomet paveldosaugininkai išduos atitinkamą leidimą savininkui. Ekspertų išvados turėtų paaiškėti liepą.
Autorė: Ligita JUODVALKIENĖ