Gaisras kilo naktį į antradienį. Pasak Ukmergės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko Dainiaus Vyšniausko, skubėta į Sarosčių kaimą.
„Prie pat Atkočių esančiame angare užsidegė sukrauti šieno ritiniai, jų – apie 500. Telkiam dideles jėgas, viliamės šiandien sutvarkyti, nes darbo – labai daug: reikia viską išvežti iš gaisro vietos su traktoriais, perkratyti su šakėmis, išplauti su vandeniu. Prireikė pajėgų ir iš Vilniaus. Taip pat dirba penki mūsų savanoriai ugniagesiai“, – antradienio rytą sakė jis.
Neslėpė, kad didžiuliai darbai gali ir užsitęsti: „Gaisras kilo apie pirmą valandą nakties – nuo tada ir gesinama. Tačiau naktį ne taip paprasta tamsoje dirbti, o šienas toks jau yra – dega ilgai.“
Vėliau ugniagesiai informavo, kad nelaimės vietoje buvo darbuojamasi iki pat išnaktų.
Nebe pirmą kartą
Sunku buvo dirbti ir dėl problemų, susijusių su vandeniu: „Viskas išdžiūvę, vandenį reikia vežtis iš toli – iš Jakutiškių rezervuaro, iki kurio – apie 7 kilometrai. Ten apskritai bevandenis rajonas, o dėl sausros visi grioviai sausi.“ Prireikus, anot D. Vyšniausko, „gelbėtų“ Siesikų ežeras.
Šį įvykį pareigūnas lygina su trimis, anot jo, dideliais gaisrais, rajone nutikusiais prieš keletą metų. Vieno iš jų būta 2015-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Taujėnų seniūnijoje, Viškonyse, šalia Balelių, užsidegė dviejų biokuro fabrikų teritorijoje sukrauti šiaudų ritiniai. Gaisras buvo gesinamas per naktį, į pagalbą ukmergiškiams atvyko kolegų iš Anykščių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.
Tąkart uždarosioms akcinėms bendrovėms „Laneta“ ir „Ingepa“ buvo padaryta didelė žala. Sudegė apie 4 tūkst. ritinių šiaudų, apdegė pastatai, patalpose esanti įranga, mobilus betono mazgas, betono siurblys.
„Dar vienas buvo Veprių seniūnijoje, Barboriškio kaime, įmonėje „Oliseta“. Ten degė pjuvenos – irgi labai ilgai gesinom“, – pasakojo jis.
Taip pat ugniagesiai jau vyko ir į Sarosčius – gesino tą patį angarą, tik gaisras buvo kilęs kitoje jo pusėje.
Užsidegė savaime
Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs rajono meras Algirdas Kopūstas neslėpė: ši nelaimė – vieni nuostoliai. „Dabar net negaliu pasakyti, koks kiekis šieno ten buvo. Dar buvo ir pernykščių šiaudų, bet kol kas nežinau, kokie nuostoliai: sudėtinga įvertinti, kol dar gesinama ir tvarkoma“, – sakė jis. Tai, kaip ir galimos įvykio priežastys, paaiškės vėliau.
Rūpesčių dėl įmonės turto šioje vietoje ūkininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys A. Kopūstas turi nebe pirmą kartą. Liepsnos čia siautėjo prieš trejus metus vasarą.
Tuomet priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos suvestinėje buvo skelbiama, kad rugpjūčio 4 d. degė jo sutuoktinės Zofijos Belickienės įmonei priklausantis ūkinis pastatas. Gaisro metu sudegė apie 100 kub. m šieno, apdegė pastato konstrukcijos.
Pasak paties politiko, tąsyk turtas nebuvo padegtas tyčia – šienas, anot jo, užsiliepsnojo savaime.
Primena reikalavimus
Vasarą, ypač tvyrant karščiams, šalies ugniagesiams tenka dažniau gelbėti iš liepsnų ūkinius pastatus, daržines su šienu. Šienas priskiriamas tų medžiagų, kurių žemesnė savaiminio užsidegimo temperatūra, grupei. Grėsmė gali kilti, jei šienas nepakankamai išdžiovintas, todėl ūkininkai, pašarų ruošėjai perspėjami apie būtinybę laikytis priešgaisrinės saugos taisyklių.
Lengvai užsidega ne tik šienas, bet ir kitos organinės kilmės medžiagos – pjuvenos, medžio drožlės, kurių drėgmė 7–8 proc. Jos gali savaime įkaisti iki 60–70 laipsnių dėl mikroorganizmų dauginimosi arba pačios augalinės medžiagos pasikeitimo reakcijos. Pakilus temperatūrai, atsiranda palankios sąlygos šilumą mėgstantiems mikroorganizmams, kurie sparčiai dauginasi, ir temperatūra gali šokteli iki 100 laipsnių.
Vykstant cheminėms reakcijoms ji dar labiau pakyla, pasiekiama savaiminio užsiliepsnojimo riba, medžiagos pradeda smilkti, o atsiradus pakankamam oro kiekiui užsidega.
Minėtos taisyklės reikalauja pašarų saugyklose periodiškai matuoti šieno kaitimo temperatūrą. Tai ypač aktualu, prasidėjus šienapjūtei.
Primenama, jog pirmąsias 20 dienų pradėjus krauti šieną temperatūra turi būti matuojama kasdien. Jeigu šienas nekaista, kitas 20 dienų – kas savaitę. Baigus dirbtinį šieno džiovinimą temperatūra turi būti matuojama dar 3 savaites. Matavimo rezultatai turi būti registruojami žurnale.
Taip pat primenama, kad atstumas nuo lauke laikomų pašarų ar šiaudų kūgio iki elektros tiekimo oro linijos turi būti ne mažesnis kaip 15 m, iki kelių – 20 m, iki pastatų – 15 m.
