O.Rimanas instrumentus į Ukmergę atvežė ir bendruomenės nariams perdavė Pivonijos šile esančioje žydų žudynių vietoje, kur sekmadienį vyko holokausto aukų atminimo renginys.
Tradiciškai žydų tautybės žmonės, jų artimieji ir svečiai šioje vietoje susirenka kasmet pirmą rugsėjo sekmadienį. Pradeda susitikimą lygiai vidurdienį šiurpiai aidinčiu automobilių sirenų gausmu.
Toks susitikimas vyko ir šiemet. Jo metu prie paminklo aukoms padėtos gėlės, akmenukai pagal žydų tradiciją, į susirinkusiuosius kreipėsi Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas. Priminė skaudžią tragediją – Ukmergėje buvo viena didžiausių masinių žydų naikinimo vietų Lietuvoje. Pivonijos šile buvo nužudyta daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių.
Jie į mišką iš Ukmergės apylinkių varyti raminant, kad gaus maisto ir darbo, tad į mirtį kolonose žydai ėjo taikiai ir su viltimi. Tačiau buvo statomi prie duobių ir žudomi.
Aptiko sendaikčių turguje
Muzikinius instrumentus suradusį ir į Ukmergę atvežusį vilnietį O. Rimaną susitikimo Pivonijos šile metu susirinkusiesiems pristatė istorijos mokytoja Vida Pulkauninkienė. Tai jos vadovaujami Dukstynos pagrindinės mokyklos moksleiviai – kasmetiniai šio renginio svečiai. Su literatūrine kompozicija tęsdami tradiciją moksleiviai atvyko ir šiemet.
Renginio svečias O. Rimanas pasakojo unikalią, tikru detektyvu tapusią muzikos instrumentų istoriją, kurią prašė priimti, pagal detektyvinio žanro tradicijas, kaip versiją, nes, deja, jau nėra tarp gyvųjų tikrų šios istorijos dalyvių.
Vyras juos šį pavasarį aptiko Vilniaus sendaikčių turguje. „Pažįstamas pardavėjas greta kitų antikvarinių daiktų pardavinėjo du senovinius styginius muzikinius instrumentus – citras.
Užrašai ir lentelės ant jų liudijo, kad jos pagamintos Austrijos mieste Linz, padėvėtuose dėkluose, ant vienos iš jų yra lentelė su pagaminimo metais – 1914. Abi citros numeruotos“, – pasakojo Olegas.
Pradėjo tirti istoriją
Pardavėjas jam pasakė, kad citras įsigijo pagal skelbimų portale surastą informaciją. Jas iš Ukmergės atvežė pusamžis vyras. Užsiminė, kad kažkada jos priklausė Ukmergėje gyvenusiems žydams muzikantams. 1941 m., atėjus vokiečiams, jie paprašė kaimynų lietuvių instrumentus pasaugoti. Bet žydai buvo nužudyti, o citros dešimtmečiams liko saugotojų palėpėje.
„Aš jas išpirkau ir pradėjau tirti jų istoriją. Kodėl tai padariau? Ne tik todėl, kad buvusi mano profesija – kriminalinės policijos komisaras, o dabartinė – privatus detektyvas.
Kita, asmeninė, priežastis lėmė tokį mano sprendimą. Ukmergėje Holokausto metu buvo nužudyti mano seneliai, teta ir kiti giminės pagal tėvo šeimos liniją, kilę iš Musninkų miestelio Širvintų rajone. Bent taip atiduoti pagarbą po tiek metų tiems žmonėms būtų tikrai mažas, bet praktinis žingsnis“, – pasakojo Olegas.
Jam pavyko surasti ukmergiškį Rimantą, kuris atvežė į Vilnių ir pardavė tas citras sendaikčių pardavėjui.
Iš pradžių atsikalbinėjęs, vėliau Rimantas vis dėl to paaiškino, kad šiuos muzikos instrumentus maždaug prieš dvejus metus jam atidavė kitas ukmergiškis, kuriam po tėvų mirties jie atiteko kartu su paveldėtu butu. Kartu papasakojo ir jų istoriją.
To asmens kontakto nedavė – nusprendė pats pasiteirauti, ar norės tas žmogus bendrauti ir dalytis prisiminimais. Po kurio laiko pranešė, kad tas žmogus bendrauti atsisako.
Išsižadėjo tikėjimo
Bet detektyvui Olegui vis dėlto pavyko išsiaiškinti šio vyro asmenybę. 65 metų Valdemaras papasakojo, kad jo tėvas buvo baltarusis, mama – ukmergiškė, lietuvė, gimusi čia 1931 metais.
Mamos tėvai Edmundas ir Honorata Kongeliai buvo pasiturintys inteligentai. Iki karo ir karo metu gyveno name, kuris stovėjo toje vietoje, kur dabar yra prieštaringai vertinamo, galimai prie žydų žudynių prisidėjusio J. Krikštaponio aikštė. Kongelių namas buvo nugriautas apie 1968 m., statant toje vietoje penkiaaukštį.
Edmundas Kongelis draugavo su kaimynais žydais, jaunystėje net buvo įsimylėjęs žydaitę. Prasidėjus karui, negalėjo be skausmo žiūrėti, kaip jo buvusius draugus, kaimynus žydus varo į mirtį. Ar galėjo ką iš jų išgelbėti? Bandė tai daryti ar ne, dabar jau niekas neatsakys, anūkas to nežino. Bet visa tai smarkiai Edmundą sukrėtė, jis net atsisakė tikėjimo. Tai ilgus metus buvo šios šeimos tragedija. Prieš mirtį artimųjų prašė, kad ant jo paminklo nebūtų kryžiaus. Tik dabar jo anūkas nori vis dėlto padaryti seneliui paminklą su kryžiumi...
Norėjo išsaugoti
Citros – styginiai skambinamieji muzikos instrumentai. Muzikos žinovai sako, kad Lietuvos muzikantų jos mažai naudotos. Pagal Bibliją jomis žydai šlovino Dievą. 19 amžiuje profesionalūs žydų muzikantai jomis grojo orkestruose.
Bet per Holokaustą neliko nei tų muzikantų, nei atminimo apie juos.
Valdemaras Olegui pasakojo, kad, kai mirė jo tėvai, paveldėtus šiuos muzikinius instrumentus jis esą atidavė pažįstamam Rimantui – prašė, kad šis perduotų citras Ukmergės ar žydų muziejui, ar dar kur, kad tik šie reliktai būtų išsaugoti. Bet tas žmogus pasielgė kitaip – nuvežė jas į sendaikčių turgų.
„Tiesa, pradžioje, bendraudamas su manimi, Rimantas įtarinėjo, kad tikriausiai mano susidomėjimo šia istorija tikslas – vėliau brangiau šias citras perparduoti. Ačiū Dievui, ne viskas šiame pasaulyje dar turi tik piniginę reikšmę“, – pasakojo Olegas.
Atvyksta kasmet
Sekmadienį, Pivonijos šile pagerbiant Holokausto aukas, citras jis perdavė Ukmergės žydų bendruomenei, taip siekiant išsaugoti Ukmergės žydų istoriją, žuvusių per Holokaustą žydų atmintį, puoselėti lietuvių ir žydų tautų santykius.
Simbolinį dovanojimo aktą pasirašė O. Rimanas ir Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas A. Taicas. Piniginė vertė dovanojimo akte neįrašyta – tik istorinė.
O.Rimanas vėliau pasakojo pirmąjį rugsėjo sekmadienį kiekvienais metais drauge su tėvu atvykstantis į šalia Ukmergės esantį Pivonijos šilą. Čia pagerbia visos išžudytos tautos ir savo giminės atminimą.
96 metų jau sulaukęs Olego tėtis – vienas iš nedaugelio, kuriam pavyko išsigelbėti nuo Holokausto, nes, tik prasidėjus karui, pasitraukė į Tarybų Sąjungos gilumą. Po to kariavo 16-ojoje Lietuvos šaulių divizijoje. Tačiau beveik visi šeimos nariai buvo atvaryti į Pivonijos šilą ir užkasti čia, po šilo medžiais...
