Šiemet visus metus mūsų Ukmergės miestas švenčia savo 690-ies metų jubiliejų. Didžiuojamės, kad esame vos dešimtmečiu jaunesni už sostinę Vilnių. Besibaigiant jubiliejiniams metams, sugrįžkime į pradžią.
Per 690 gyvavimo metų Ukmergė patyrė ir klestėjimo bei augimo laikotarpių, ir tragiškų gaisrų bei karų, maro epidemijų, kovų už laisvę ir sėkmingo vystymosi etapų. Miestas kūrėsi svarbių kelių sankirtoje, todėl augo ir klestėjo. Šio straipsnio tikslas nėra pateikti neginčijamas išvadas, bet norima paskatinti ukmergiškius domėtis savo miesto istorija įvairiais aspektais.
Miesto įkūrimo legenda
Pagal žodinę tradiciją ir legendas lietuvių kilmė iš romėnų pirmą kartą buvo paminėta XV amžiuje lenkų „istorijos tėvo“ Jano Dlugošo darbuose. Vėliau ji plačiau aprašyta gana vėlyvame XVI a. I pusėje parengtame Lietuvos metraščių plačiajame sąvade ir taip vadinamoje rankraštinėje „Bychovco kronikoje“ bei LDK kario ir istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 m. atspausdintoje knygoje „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika“. Visų minėtų darbų tekstuose Vilk(a)mergė buvo priskiriama prie pačių seniausių Lietuvos vietovių.
„Bychovco kronikoje“ rašoma, kad 401 m. (tiksliau – 407 m.) pasirodė arba gimė hunų vadas Atila, vėliau pramintas „dievo rykšte“. Sušaukęs visus savo genčių vyrus, 452 m. jis puolė Akvilėją ir kitus Italijos miestus. Tada iš Romos laivais pabėgo kunigaikštis Palemonas, o su juo ir 500 patricijų šeimų. Jie apiplaukė visą Europą ir priplaukė žiotis, kur Nemuno upė įteka į jūrą. Vėliau leidosi upe aukštyn ir pasiekė Gilijos, Dubysos, Jūros upes ir ten apsigyveno.
Toliau aprašoma, kaip vienas iš Italijos atvykęs patricijus su saviškiais plaukė daug toliau. „O Dausprungas iš Kentauro giminės herbo keliavo Šventosios upe ir atrado labai gražią vietą, panašią į piliakalnį. Ji labai jam patiko, ir jis ten apsigyveno ir įkūrė miestą, ir tą miestą praminė Vilk(a)merge, o pats ėmė vadintis Deltuvos kunigaikščiu...“
O jeigu šioje Palemono legendoje būtų nors krislas tiesos? Argi nebūtų romantiška atšvęsti 1570-ies metų Vilk(a)mergės jubiliejų? Galima tik pasvarstyti, kad ilga ir sunki bei sudėtinga jūrinė kelionė galėjo vykti to meto romėniškais mediniais irkliniais ir buriniais laivais – galeromis. Žinoma, kad tokiose ilgose kelionėse reikėdavo labai dažnai sustoti pakelės uostuose ar tiesiog prie krantų pasipildyti geriamo vandens ir maisto bei pailsėti galerų irklininkams ir įguloms.
Todėl Antikos laikais tokio ilgumo kelionės vykdavo apie vienus metus. Vadinasi, legendinis Romos patricijus Dausprungas teoriškai galėjo savo naująjį miestą Vilk(a)mergę įkurti 453 metais.
Miesto vardas
Viduramžiais gyvenviečių ir jų gatvių pavadinimai formavosi labai paprastai. Ukmergės vardas kilęs nuo nedidelio Vilk(a)mergės upelio, įtekančio į daug didesnę upę Šventąją. Tais laikais krašto sausumos keliai buvo tik atkarpos, per kurias buvo įmanoma važiuoti ir tai tik laikinai. Pavasarį ir rudenį jie virsdavo klampynėmis. O upės viduramžiais buvo naudotos kaip pagrindinės susisiekimo magistralės tarp vietovių (tarsi dabartinės autostrados). Santaka su Vilk(a)mergės upeliu buvo kelio atskaitos taškas (tarsi dabartinė autobusų stotelė). Taigi tas vietovės įvardijimas buvo reikalingas tik orientacijai – nurodyti, kuri valdovo pilis iš keliasdešimt kitų yra minima.
Vilk(a)mergės vietovardis reiškė, kad tai – pilis, esanti prie Vilk(a)mergės upelio ir nieko daugiau. Visiškai tokia pati situacija ir su sostinės Vilniaus vardo atsiradimu. Jis vadinamas ne greta tekančios didesnės upės Neries vardu, bet mažojo upelio Vilnios vardu.
Ukmergės vardo kilmė yra viena neaiškiausių. Nustatyti jo etimologiją bandė kalbininkai: Janas Otrębskis, Pranas Skardžius, Bronys Savukynas, Aleksandras Vanagas, Zigmas Zinkevičius, Aurimas Markevičius ir kt.
Vietovardžio kilmė paprastai siejama su Ukmergėlės upelio (Šventosios dešinysis intakas), tekančio per Ukmergę, pavadinimu. Tačiau sudurtinio žodžio Vilk(a)mergė dėmenų reikšmių aiškinimai gana skirtingi: „vilko tėkmė, vilko srautas, vilko versmė“ (kraštietis akademikas Z. Zinkevičius), „klanas, bala, nedidelis upelis, tėkmė, užliejamos pievos, klampoti purvyną, klampynė“ (kultūrologas B. Savukynas), „mirguliuojanti vilko upė“ (filologas A. Markevičius).
Manoma, kad ateityje išgirsime dar ir daugiau įdomių miesto pavadinimo kilmės versijų, bet tai – kalbininkų, lingvistų „daržas“. Sudurtinis vietovardis Vilkamergė ilgainiui neteko jungiamojo balsio – „a“ ir virto Vilkmerge. Taip miestas buvo vadintas iki Pirmojo pasaulinio karo. Dabartinis pavadinimas Ukmergė imtas vartoti labai vėlai, tik tarpukariu.
Pirmasis vietovės paminėjimas
Pagal tradiciją pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose laikomas tos vietovės ar miesto įkūrimo data, tarsi „gimtadienis“. Bet dažniausia tokio įkūrimo fakto iš viso nebuvo. Tai – tik pirmasis, ankstyviausias paminėjimas kokiame nors to meto rašte. Dažnai jis siejamas ne su džiugiais, o tragiškais įvykiais – tokiais, kaip užpuolimas.
Viduramžių Lietuvoje gyvenvietės dažniausiai galėjo egzistuoti ir kelis šimtus metų iki savo pirmo paminėjimo raštuose. Pavyzdžiui, iš tikrųjų Vilnius įkurtas visai ne 1323 m., o gerokai anksčiau, nes tame pačiame Gedimino laiške yra minima, kad viena bažnyčia dominikonams „mūsų mieste Vilniuje jau pastatyta prieš porą metų“. Be to, yra gana tiksliai dendrologijos metodu (pagal medžių rievių amžių) nustatytos archeologinių tyrinėjimų metu atkastų ankstyviausių miesto statinių ir medinių gatvių grindinių statybos datos. Jos siekia XIII a. II pusę, Didžiojo kunigaikščio Traidenio laikus (1268–1292 m.), ir jeigu kunigaikštis Gediminas 1323 m. būtų neparašęs savo laiškų Europos miestams, tai Vilniaus įkūrimas nusikeltų į 1365 m., kada jį pirmą kartą puolė kryžiuočių kariuomenė ir tai paminėjo bei užrašė savo kronikoje Ordino metraštininkas Vygandas Marburgietis.
Lietuvoje yra per 900 piliakalnių, kai kurie iš jų su papėdės gyvenvietėmis. Dauguma jų buvo sunaikinti kovose, kurių pėdsakus dabar randa archeologai, arba XV a. pradžioje jie buvo apleisti, arba kaip nebereikalingi sunyko patys. Daugumos nežinome buvusių tikrųjų vardų, nes jų niekada niekas „nepaminėjo“, neužrašė nė viena kryžiuočių arba rusėnų kronika ar metraštis.
Šių dienų supratimu galvotume taip: jeigu niekas tada pilies ar vietovės nepaminėjo, tai ji iš viso neegzistavo?
Pirmasis Vilkmergės paminėjimas
Bet Ukmergei „pasisekė labiau“, jeigu taip galima teigti. Prieš 690 metų prie buvusios Vilk(a)mergės iš Livonijos atsivilko vokiečių ordino kariuomenė ir, plėšdama, grobdama, degindama bei žudydama, puolė piliakalnyje buvusią pilį. Tų metų žygis buvo aprašytas Livonijos ordino riteriams skirtoje kronikoje. Tai kartu buvo ir pirmasis Vilk(a)mergės paminėjimas raštuose. 1333 metais gerai įtvirtinta pilis tikrai apsigynė, antraip kronikoje būtų pasigirta laimėjimu.
Šią žinią aprašė Hermanas Vartbergietis – Livonijos ordino metraštininkas, magistro kapelionas – savo XIV a. 2-ojoje pusėje parašytoje Livonijos kronikoje „Chronicon Livoniae“. Trumpa žinutė užrašyta lotyniškai. Išvertus į lietuvių kalbą skaitome: „METAIS 1333 TAS PATS MAGISTRAS BUVO PRIEŠ VILKENBERGĘ. TAIS PAČIAIS METAIS SU GAUSIA KARIUOMENE LAIVAIS BUVO PRIEŠ POLOTSKĄ.“
Žodžiai „buvo prieš“ kronikos tekste visai nereiškė, kad magistras su savo kariais buvo išvykoje ar ekskursijoje pasigrožėti nesutaikomų priešų, pagonių lietuvių apylinkėmis. Šių žodžių prasmė visai kita – užpuolė, kovojo, kariavo... 1333 m. buvo pirmas, bet ne paskutinis vokiečių riterių ordinų apsilankymas Vilk(a)mergėje.
Jie vėl čia pasirodė po 30 metų, t. y. 1364 m. Nuo tada iki 1392 metų kryžiuočių kronikose ir kituose to meto dokumentuose aprašyti net 7 Vilk(a)mergės puolimai. Taigi pačių intensyviausių kovų su kryžiuočiais metu Vilk(a)mergės pilis buvo labai svarbi krašto gynybai. Ji buvo nuolat puolama, deginama, griaunama, naikinama ir vėl atstatoma.
Apie „Livonijos kronikos“ autorių
Hermanas Vartbergietis, kilęs iš Žemutinės Saksonijos krašto gyvenvietės ar dvaro Wartberg, gimė apie 1330 m. Jo rašytoje Livonijos kronikoje „Chronicon Livoniae“ minimos Lietuvos vietovės ir įvykiai. Pateikiama daug faktų apie Lietuvos administracines teritorijas, gyvenvietes, pilis, vietovardžius ir asmenvardžius bei dvasinę, materialinę kultūrą. Kronika parašyta lotyniškai, bet jos tekste užrašytuose vokiškuose žodžiuose yra labai ryškių žemutinės vokiečių tarmės bruožų.
Hermanas turėjo dvasininko išsilavinimą arba buvo vienuolis, nes tik toks žmogus galėjo užimti oficialias Livonijos magistrų kapeliono pareigas. Taigi jis buvo dvasininkas ir tikybos mokytojas, kuris galėjo atlikti visas liturgines funkcijas susietų tarpusavyje asmenų grupėje: karių ir riterių dalinyje, ligoninėje, vienuolyne, privačiose ar viešose koplyčiose.
Žinoma, kad jis asmeniškai lydėjo ordino magistrus jų žygiuose į Lietuvą, niokojant šiaurės ir vidurio Lietuvos žemes iki pat Kauno. Vėliau Hermanas, kaip oficialus Livonijos magistro patikėtinis, dalyvaudavo įvairiose diplomatinėse derybose.
Manoma, kad Hermanas Vartbergietis į Livoniją atvyko prieš 1358 m., dar valdant kraštą Livonijos ordino magistrui Gosvinui von Henskei, nes nuo tada jo rašoma kronika tapo kur kas detalesnė ir informatyvesnė. Jis mirė apie 1380 m. Palaidotas buvo greičiausiai Vendeno pilies bažnyčioje (dabar ten Cėsių pilies griuvėsių kompleksas).
Vienintelis išlikęs Hermano Vartbergės kronikos ranka rašytas nuorašas nuo XVI amžiaus vidurio buvo saugomas Dancige (dabar Gdanskas). II pasaulinio karo metu, bombarduojant miestą, jis išliko nesunaikintas ir saugomas Gdansko valstybiniame archyve.
Žinių šaltiniai
Rašydamas kroniką Hermanas rėmėsi Rygoje ir Vendeno pilyje saugotais Livonijos ordino archyvais, Henriko Latvio, „Eiliuotąja Livonijos“ ir kitomis kronikomis bei dar gyvų liudininkų, dalyvavusių ankstesniuose ordino karo žygiuose, riterių ir vienuolių atsiminimais.
Svarbus jo šaltinis, aprašant ankstyvuosius laikus, buvo „Eiliuotoji Livonijos kronika“. Tai – nežinomo autoriaus senąja vokiečių kalba eilėmis parašyta Ordino istorija, apimanti laikotarpį iki 1290 m. Ją papildė dar viena vokiškai eilėmis parašyta „Naujoji Eiliuotoji Livonijos kronika“, kurioje aprašyti 1315 – 1348 m. įvykiai. Jos autorius – Livonijos ordino narys Bartolomėjus Hionike. B. Hionikės kronikos originalą tikrai skaitė ir naudojo savo darbui Hermanas Vartbergietis.
Aišku, kad dauguma 1315–1348 m. duomenų buvo paimti iš B. Hionikės kronikos, o apie dar vėlesnius, 1348–1358 m. įvykius, jis pats girdėjo ir aprašė iš dar gyvų liudininkų.
Tačiau pati B. Hionikės kronika neišliko. Ji yra žinoma tik iš ištraukų bei atpasakojimų, kurie plačiausiai pateikti istoriko Johanno Renerio parašytoje 1582 m. „Livonijos istorijoje“. J. Reneris parengė ir savo darbe visų naudotų eiliuotų Livonijos kronikų rankraštinį sąvadą, kuris dabar yra saugomas Bremeno miesto valstybinėje ir universiteto bibliotekoje.
Taigi mums ypač svarbi žinia apie livoniečių žygį į Vilk(a)mergę 1333 metais buvo nurašyta iš neišlikusio B. Hionikės kronikos originalo.
Šie svarstymai ir prielaidos apie Vilk(a)mergės pradžią nėra galutinės išvados. Jos tik rodo, kad reikalinga kruopštesnė ir detalesnė jau žinomų istoriografinių šaltinių peržiūra ir analizė. Be to, dabar dėl interneto plačiai atsiveria naujų šaltinių ir žinių paieška Europos šalių bibliotekose, archyvuose, muziejų saugyklose.
Taigi ateityje gali rastis daug ką keičiančių ar papildančių, ar naujų istorinių žinių bei netikėtų duomenų apie Vilk(a)mergės pradžią ir jos istoriją. Tokiam darbui turime ateinantį dešimtmetį, kai 2033 metais Ukmergė švęs 700 metų pirmojo vietovės vardo minėjimo jubiliejų.
