Uk­mer­gės švie­ti­mo cen­tras įgy­ven­di­na pro­jek­to TAPK Pi­lie­ti­nio ir tau­ti­nio ne­for­ma­lio­jo vai­kų švie­ti­mo (re­gio­ni­nio ta­pa­tu­mo stip­ri­ni­mo) pro­gra­mos „Pri­kel­ki­me se­no­lių pa­tir­tį iš kraš­to pra­ei­ties“ veik­las. Jos fi­nan­suo­ja­mos Eu­ro­pos so­cia­li­nio fon­do ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lė­šo­mis. Pro­gra­mą ad­mi­nist­ruo­ja Švie­ti­mo mai­nų pa­ra­mos fon­das.

Siekiama plė­to­ti vai­kų ge­bė­ji­mus at­pa­žin­ti sa­vo et­no­kul­tū­ri­nio re­gio­no ypa­tu­mus, puo­se­lė­jant ir sau­gant kul­tū­ros pa­vel­dą, ben­dra­dar­biau­ti su et­no­kul­tū­ros puo­se­lė­to­jais. Į programą įsi­trau­kė Uk­mer­gės, Ro­kiš­kio, Šven­čio­nių, Ig­na­li­nos sa­vi­val­dy­bės.

Šios pro­gra­mos ko­or­di­na­to­rė – Švie­ti­mo cen­tro Vep­rių lais­va­lai­kio už­im­tu­mo ir tu­riz­mo fi­lia­lo ve­dė­ja Al­do­na Ru­do­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad jo­je da­ly­vau­ja dau­giau kaip 800 vai­kų. Mū­sų ra­jo­ne – apie 300 vai­kų iš Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro ir dvy­li­kos ra­jo­no ug­dy­mo įstai­gų.

Vie­na iš pro­gra­mos veik­lų – gim­na­zi­jo­je su­reng­ta su­tar­ti­nių po­pie­tė „Tū­to sa­dau­to, čiu­ty­ta rū­te­la“. Ja pro­jek­to da­ly­vius no­rė­ta su­pa­žin­din­ti su Ry­tų Lie­tu­vos su­tar­ti­nių dai­na­vi­mo ypa­tu­mais.

Moks­lei­viai su­si­rin­ko į su­tar­ti­nių šven­tę.

Šven­tei ruo­šė­si pro­jek­to TAPK da­ly­viai – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus ir An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jų, Duks­ty­nos, Pa­ši­lės, Pa­bais­ko pa­grin­di­nių mo­kyk­lų moks­lei­viai. Pro­gra­mą pa­ren­gė sve­čiai iš Ro­kiš­kio dar­že­lio-mo­kyk­los „Ąžuo­liu­kas“ bei Šven­čio­nių ra­jo­no – Šven­čio­nė­lių pro­gim­na­zi­jos ir Adu­tiš­kio vi­du­ri­nės mo­kyk­los.

Ren­gi­nį ve­du­si mo­ky­to­ja Jū­ra­tė Mar­tin­ku­tė pa­pa­sa­ko­jo apie bū­tent Aukš­tai­ti­jo­je iš­sau­go­tas se­niau­sias mū­sų tau­tos gies­mes – su­tar­ti­nes. Tai – la­bai se­nos uni­ka­lios lie­tu­vių liau­dies dau­gia­bal­sės dai­nos. Ana­lo­giš­kų ne­tu­ri nie­kas pa­sau­ly­je. Jos įtrauk­tos į UNESCO ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do są­ra­šą.

Pa­sak J. Mar­tin­ku­tės, su su­tar­ti­nių at­si­ra­di­mu sie­ti­nas ak­mens am­žius. Tik už­ra­ši­nė­ti jas im­ta ge­ro­kai vė­liau – 16 am­žiu­je. Tų lai­kų kro­ni­ko­se ap­tin­ka­ma su­tar­ti­nių gar­sa­žo­džių nuo­tru­pų.

Bū­tent gar­sa­žo­džiai – tū­to, do­li­ja, so­dau­to ir dau­gy­bė ki­to­kių – yra svar­biau­si su­tar­ti­nė­se. Yra net apie 40 skir­tin­gų šių gies­mių at­li­ki­mo bū­dų.

„Su­tar­ti­nės gu­li už­slėp­tos gi­liau­sioj se­no­lių skry­nioj. Kad jas pa­žin­tu­me, rei­kia at­gai­vin­ti, su­teik­ti joms an­trą gy­ve­ni­mą jau­nų žmo­nių lū­po­mis“, – kvies­da­ma klau­sy­tis ir dai­nuo­ti su­tar­ti­nes, sa­kė mo­ky­to­ja.

Tad šven­tės da­ly­viai vi­sus su­grą­ži­no į anuos lai­kus. Skam­bė­jo įvai­riau­sios su­tar­ti­nės, žiū­ro­vai ste­bė­jo se­no­vi­nius ra­te­lius, o sve­čiai dar ir pra­bi­lo tik­rai ne vi­siems gir­dė­ta ro­kiš­kė­nų tar­me. Pa­ra­gin­ti plo­jant iš­mok­ti rit­mą, vi­si kar­tu at­li­ko tre­ji­nę su­tar­ti­nę.

J. Mar­tin­ku­tė pa­sa­ko­jo, jog su­tar­ti­nės bū­da­vo ne tik gie­da­mos, bet ir gro­ja­mos. Daž­nai tai da­ry­da­vo ir vy­rai, o pa­grin­di­niai in­stru­men­tai, ku­riuos nau­do­jo, – kan­klės, sku­du­čiai. Žiū­rė­da­mi fil­muo­tą me­džia­gą, ren­gi­nio da­ly­viai ga­lė­jo pa­si­klau­sy­ti au­ten­tiš­ko me­lo­di­jų skam­bė­ji­mo. Taip pat iš­gir­do pu­čia­mą­jį in­stru­men­tą – ra­gus, ku­rie ži­lo­je se­no­vė­je kvies­da­vo į svar­bias su­ei­gas, skam­bus jų gar­sas pra­neš­da­vo ži­nias, skelb­da­vo apie pa­vo­jus.

„Jei­gu jūs ži­no­si­te su­tar­ti­nes, apie jas vi­si ži­nos dar ko­kius pen­kias­de­šimt me­tų“, – ra­gin­da­ma ne­pa­mirš­ti mū­sų tau­tos tur­to, skleis­ti ži­nias kvie­tė mo­ky­to­ja.

Sve­čiams iš Ro­kiš­kio bei Šven­čio­nių tą­dien įsi­mi­nė ne tik vieš­na­gė An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je, kur vi­si vai­ši­no­si gar­džiais py­ra­gais ir švie­žiu pie­ne­liu. Vai­kams bu­vo su­reng­tas su­si­ti­ki­mas su damb­re­li­nin­ku Egi­di­ju­mi Da­ru­liu. A. Ru­do­kie­nė pa­sa­ko­jo, jog vi­siems taip pat la­bai pa­ti­ko edu­ka­ci­nė žva­kių lie­ji­mo pa­mo­kė­lė, o kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je su­ži­no­jo, kaip at­si­ran­da me­dus.