Į ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nę gy­vu­lius au­gi­nan­tys žmo­nės daž­nai už­ei­na ne tik vais­tų nu­si­pirk­ti, bet ir pa­si­kon­sul­tuo­ti. UAB „Uk­mer­gės bio­fab­ri­kas“ ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nės vais­ti­nin­kė Bi­ru­tė Ver­bic­kie­nė sa­ko, kad sa­vo bė­do­mis daž­niau­siai pa­si­guos­ti už­su­ka smul­kie­ji ūki­nin­kai. „Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis pa­grin­di­nė po­kal­bių mū­sų vais­ti­nė­je te­ma – gy­vu­lius ka­muo­jan­tis karš­tis. Žmo­nės jau skun­dė­si, kad nuo karš­čio pra­dė­jo kris­ti gy­vu­liai“, – pa­sa­ko­ja ji.

Uk­mer­gės ra­jo­no vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vy­riau­sias ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas-ins­pek­to­rius Ed­mun­das Dab­ric­kas sa­ko, kad il­gai ne­si­trau­kian­tis karš­tis ke­lia pa­vo­jų lau­kuo­se be­si­ga­nan­tiems gal­vi­jams. „Kaip žmo­gus ga­li gau­ti ši­lu­mos ar sau­lės smū­gį, taip ta pa­ti bė­da ga­li nu­tik­ti ir gy­vu­liui. Ypač di­de­lis pa­vo­jus – juod­mar­giams gal­vi­jams“, – sa­ko jis.

Pa­sak ve­te­ri­na­ro, ūki­nin­kai tu­ri pa­si­rū­pin­ti, kad gy­vu­liai kiau­rą die­ną ne­varg­tų kait­rio­je sau­lė­je. „Pro­tin­gas šei­mi­nin­kas vi­suo­met su­ras gy­vu­liui pa­vė­sį“, – ma­no E. Dab­ric­kas. Smul­kie­ji ūki­nin­kai, lai­kan­tys vie­ną-dvi kar­vu­tes, nuo per­kai­ti­mo jų gal­vas ap­sau­go­ti ga­li už­ri­šę švie­sią ske­pe­tą. Ta­čiau di­de­lia­me ūky­je, ku­ria­me ko­kių pen­kias­de­šimt gal­vi­jų ar dau­giau, tai, anot jo, sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma.

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas sa­ko, kad pa­pras­čiau­sia iš­ei­tis – ga­ny­ti ban­dą pa­krū­mė­se, po me­džiais. Kai ku­rie ūki­nin­kai ga­nyk­lo­se tu­ri įsi­ren­gę pa­vė­si­nes – jo­se gal­vi­jai pa­tys įpran­ta slėp­tis.

Be­ne svar­biau­sias da­ly­kas, ku­rį ak­cen­ta­vo pa­šne­ko­vas, – gy­vu­liui vi­są pa­rą ne­tu­ri trūk­ti van­dens. Skys­čių trū­ku­mas ne tik tu­ri įta­kos pie­no kie­kio ma­žė­ji­mui, bet ir ga­li su­kel­ti pa­vo­jų gy­vu­lio gy­vy­bei.

Kan­ki­na karš­tis ir vabz­džiai

Vie­nuo­li­kos gal­vijų ban­dą lai­kan­ti ūki­nin­kė Gra­ži­na Kaz­laus­kie­nė bė­do­ja, kad ši va­sa­ra gy­vu­liams iš­skir­ti­nai sun­ki. „Kait­ra ir kar­ves puo­lan­tys va­ba­lai, gy­liai – bai­siau­sia. O jie šie­met to­kie ar­šūs, kad jo­kie purš­ka­lai ne­pa­de­da“, – tvir­ti­na mo­te­ris.

Gal­vi­jai sle­pia­si po me­džiais, mel­ži­mo aikš­te­lėse, įreng­tose ga­nyk­lo­je še­šė­ly­je. Ūki­nin­kė sa­ko, kad vi­sos jos kar­vu­tės po bal­tą ska­re­lę tu­ri. Ne­la­bai joms pa­tin­ka, daž­nai nu­si­muis­to, per­riš­ti rei­kia – gy­vu­lys gi ne žmo­gus.

Ūki­nin­kas Vla­das So­ro­ki­nas tei­gia, jog gal­vi­jams jau ke­le­tą sa­vai­čių la­bai sun­ku. „Vie­tos gy­vu­liai ne­ran­da – ne­ra­mūs, lie­žu­vius iš­ki­šę. Melž­ti sten­gia­mės kuo anks­čiau ry­te ir kuo vė­liau va­ka­rais. Į mel­ži­mo aikš­te­lę net ne­no­ri ei­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

„Vie­tos pas mus drėg­nos, Ar­mo­nos upe­lis iš­tvi­nęs, tai kar­vės su­bren­da į van­de­nį, pa­si­taš­ko, nuo kait­ros gi­na­si. Ta­čiau drėg­nuo­se krū­my­nuo­se ki­ta bė­da – be­ga­lė vabz­džių. Gai­la žiū­rėt į gy­vu­lius. Ir pie­no ge­ro­kai su­ma­žė­jo“, – skun­džia­si V. So­ro­ki­nas. 72 gal­vi­jus lai­kan­tis ūki­nin­kas pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis pri­mel­žia net 150 lit­rų ma­žiau pie­no.