To­kia rin­klia­va – tai pri­va­lo­mi mo­kes­čiai, ku­riuos vi­si Uk­mer­gės ra­jo­no gy­ven­to­jai tu­rės su­mo­kė­ti už at­lie­kų su­rin­ki­mą, trans­por­ta­vi­mą, tvar­ky­mą, at­lie­kų sis­te­mos ad­mi­nist­ra­vi­mą. Su­rink­ti pi­ni­gai tu­rė­tų bū­ti nau­do­ja­mi ir už­terš­tų te­ri­to­ri­jų va­ly­mui.

Pa­tvir­ti­nus vi­suo­ti­nę rin­klia­vą, iš­ki­lo bū­ti­ny­bė pa­reng­ti nuo­sta­tus bei tai­syk­les, pa­gal ku­riuos bū­tų nu­sta­to­mas jos dy­dis. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja siū­lo jį nu­sta­ty­ti at­si­žvel­giant į vie­nos to­nos at­lie­kų su­rin­ki­mo ir ša­li­ni­mo kai­ną, mo­ka­mą ope­ra­to­riui.

Kaip bus ap­mo­kes­ti­na­mi uk­mer­giš­kiai – nuo kiek­vie­nos „gal­vos“, „du­rų ran­ke­nos“, pa­gal gy­ve­na­mą­jį plo­tą ar įmo­kos dy­dis bus nu­sta­to­mas ki­tais bū­dais, nu­spręs ta­ry­ba.

Ta­ry­bai sa­vi­val­dy­bės Mo­kes­čių sky­riaus tei­kia­ma­me nuo­sta­tų pro­jek­te nu­ma­ty­tas miš­rus – pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių ir val­do­mą plo­tą – rin­klia­vos ap­skai­čia­vi­mo bū­das.

Me­ti­nę rin­klia­va siū­lo­ma ap­skai­čiuo­ti pa­gal for­mu­lę. Ji su­da­ry­ta iš re­a­lių skai­čių, to­kių kaip „ben­dras gy­ve­na­ma­sis plo­tas“ bei „gy­ven­to­jų skai­čius“. Ir ne to­kių aiš­kių skai­čiais iš­reikš­tų są­vo­kų. Pa­vyz­džiui, „nor­ma­ty­vi­nis gy­ve­na­ma­sis plo­tas“ ar­ba „pa­pil­do­ma vi­du­ti­nė at­lie­kų su­kau­pi­mo nor­ma vie­nam gy­ven­to­jui, vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me met­re virš­nor­ma­ty­vi­nio plo­to, to­no­mis per me­tus“. Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Mo­kes­čių sky­riaus ve­dė­jas Alek­san­dras Gra­žys sa­ko, kad ki­to­se sa­vi­val­dy­bė­se tai­ko­mi ir ki­ti bū­dai: pa­gal plo­tą ar­ba pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių. Jis ma­no, kad miš­rus bū­das tu­rė­tų su­ma­žin­ti gy­ven­to­jų ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, nes mo­kes­tis pri­klau­so ir nuo gy­ven­to­jų skai­čiaus, ir nuo tu­ri­mo plo­to. Bū­das pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių pri­pa­žįs­ta­mas pa­čiu so­cia­liai ne­tei­sin­giau­siu. Skai­čiuo­jant pa­gal jį, ke­tu­rių as­me­nų šei­mai reik­tų mo­kė­ti ke­tu­ris kar­tus dau­giau nei vie­nam as­me­niui. „Esa­me da­ly­va­vę tarp­tau­ti­nia­me se­mi­na­re, ku­ria­me pa­gal spe­cia­lius ap­skai­čia­vi­mus bu­vo pa­teik­tos iš­va­dos, kad di­dė­jant gy­ven­to­jų skai­čiui bu­te, su­kau­pia­mų at­lie­kų kie­kis ne­di­dė­ja pro­por­cin­gai gy­ven­to­jų skai­čiui. Tai yra ke­tu­rių as­me­nų šei­ma ne­su­kau­pia ke­tu­ris kar­tus dau­giau at­lie­kų nei bu­te gy­ve­nan­tis vie­nas as­muo“, – sa­vi­val­dy­bės pa­si­rin­ki­mą mo­ty­va­vo A. Gra­žys. Jis ma­no, kad mo­kes­čio nu­sta­ty­mo tik pa­gal gy­ve­na­mą­jį plo­tą bū­das mū­sų ša­ly­je kol kas ap­skri­tai ne­tiks­lin­gas. Mat Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­ly­se, ku­rio­se di­de­liuo­se būs­tuo­se pa­pras­tai gy­ve­na gau­sios šei­mos, toks skai­čia­vi­mo bū­das pa­si­tei­si­na.

„Ten, iš­si­laks­čius už­au­gu­siems vai­kams, tė­vai daž­niau­siai įsi­gy­ja ma­žes­nį būs­tą“, – sa­ko ve­dė­jas. Bū­dą pa­gal plo­tą pri­pa­žįs­ta tei­sin­gu Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja, ta­čiau Lie­tu­vo­je ne­įpras­ta daž­nai keis­ti bu­tus. Mū­suo­se daž­niau­siai bū­na taip, kad di­de­lia­me būs­te lie­ka vie­nas ar du gy­ven­to­jai. Jiems ne­pel­ny­tai tek­tų mo­kė­ti di­de­lę rin­klia­vą. Ar­ba sa­vi­val­dy­bė tu­rė­tų su­teik­ti leng­va­tas dau­ge­liui di­de­liuo­se bu­tuo­se ar na­muo­se gy­ve­nan­čių vie­ni­šių. Kai ku­rio­se sa­vi­val­dy­bė­se rin­klia­va už at­lie­kų su­rin­ki­mą ir to­les­nį jų ap­dir­bi­mą ren­ka­ma nuo „du­rų ran­ke­nos“. Tai reiš­kia, kad kiek­vie­nai šei­mai, ne­pri­klau­so­mai nuo as­me­nų skai­čiaus ir ko­kio dy­džio būs­te gy­ve­na, „pri­ka­bi­na­mas“ fik­suo­tas mo­kes­tis. A. Gra­žio nuo­mo­ne, nė vie­nas mi­nė­tų bū­dų nė­ra vi­siš­kai be prie­kaiš­tų, bet so­cia­liai tei­sin­gau­siu lai­ko miš­rų­jį.