Sta­sė No­vi­kie­nė, vi­sų mei­liai va­di­na­ma Sta­se­le, į Sli­žius at­vy­ko 1970 me­tais. Vos prieš me­tus du­ris bu­vo at­vė­rę nau­ji kul­tū­ros na­mai. Tuo­met – vie­ni nau­jau­sių, mo­der­niau­sių res­pub­li­ko­je.

Sa­lo­mė­jos Nė­ries ko­lū­kiui, o tuo pa­čiu ir vi­sam Sli­žių kul­tū­ri­niam gy­ve­ni­mui va­do­va­vo Ste­po­nas Jan­ke­liū­nas. Kul­tū­rai jis sky­rė di­džiu­lį dė­me­sį, tad šil­tai ir džiaugs­min­gai su­ti­ko jau­nu­tę dar­buo­to­ją.

Sta­se­lė la­bai ge­rai pri­si­me­na pir­mus žings­nius Sli­žiuo­se. „Ro­žy­nai, šil­tai pa­si­ti­kęs pir­mi­nin­kas, ge­rų žmo­nių bu­vi­mas pa­da­rė ma­ne to­kią drą­sią“, – pa­sa­ko­jo il­ga­me­tė me­no va­do­vė, įvai­rių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, dau­ge­lio ko­lek­ty­vų va­do­vė bei pe­da­go­gė S. No­vi­kie­nė.

Taip Sta­sė No­vi­kie­nė akor­de­o­ną mik­li­no prieš ke­lis de­šimt­me­čius.

Su di­džiau­sia mei­le pir­muo­sius jau­nos ko­le­gės žings­nius lig šiol pri­si­me­na tuo­me­ti­nė kul­tū­ros na­mų di­rek­to­rė Al­bi­na Ve­re­nie­nė. Jos at­min­ty­je – pir­mie­ji kon­cer­tai, pir­mie­ji ren­gi­niai. „Kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas kai­me ko­lū­kių lai­kais bu­vo la­bai ak­ty­vus“, – 1970-uo­sius pri­si­me­na A. Ve­re­nie­nė.

Į Sta­se­lės kū­ry­bi­nio dar­bo ju­bi­lie­jų at­vy­ku­si sos­ti­nė­je gy­ve­nan­ti tuo­me­ti­nė šo­kių va­do­vė Vir­gi­ni­ja Ge­ze­vi­čie­nė sa­kė: „Sli­žių kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas ir Sta­se­lė bu­vo ne­at­sie­ja­mi...“

O ko­lū­kiui va­do­va­vęs S. Jan­ke­liū­nas pri­si­me­na Sta­se­lę ne tik kaip ta­len­tin­gą mu­zi­kan­tę, me­no va­do­vę, bet la­bai sma­gią ir la­bai gra­žią mo­te­rį.

Ju­bi­lie­ji­nė­je šven­tė­je vi­sus ke­tu­ris Sta­se­lės dar­bo de­šimt­me­čius ap­žvel­gę bu­vę ir esa­mi jos bi­čiu­liai at­vi­ra­vo, jog sun­kiau­sias mū­sų ša­lies kul­tū­rai bu­vo pir­ma­sis ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo de­šimt­me­tis. Tuo­met ne­pri­klau­so­my­bę įgi­jo­me, bet kul­tū­ra ta­po po­duk­ra – šal­ti kul­tū­ros na­mai, vi­siš­kas lė­šų ne­bu­vi­mas. Daug kas iš kai­mo švie­suo­lių tuo­met nu­lei­do ran­kas – tik ne Sta­se­lė. Ji ir šal­to­se pa­tal­po­se su­ge­bė­jo žmo­nių šir­dy­se įžieb­ti ši­lu­mą.

Sta­se­lė – vi­sų Vep­rių kraš­to ren­gi­nių sie­la.

40 me­tų dar­bo naš­ta – Sta­se­lei vi­sai ne naš­ta. Ji lig šiol ver­da su­ma­ny­muo­se. Per gy­ve­ni­mą iš­ug­džiu­si ne vie­ną kar­tą dai­ną ir mu­zi­ką pa­mi­lu­sių žmo­nių, ir to­liau mo­ko vai­kus. Šiuo me­tu mo­ko ma­žuo­sius ti­ky­bos, va­do­vau­ja fol­klo­ri­niam ko­lek­ty­vui „Sie­manys“, Vep­rių cho­rui, baž­ny­čios cho­rui.

„Ne vien iš­dirb­tais me­tais ma­tuo­ja­mas žmo­gaus dar­bi­nis ke­lias, bet ir pro­fe­sio­na­lu­mu“, – taip apie Sta­se­lę at­si­lie­pia dar vie­nas vep­riš­kis Vin­cas Luk­ša.

Dai­ną ir mu­zi­ką pa­mi­lo ne tik S. No­vi­kie­nės ug­do­mi Vep­rių, Sli­žių kraš­to vai­kai, bet ir jos duk­ros, anū­kė. Duk­ra In­gri­da pa­si­rin­ko ma­mos ke­lią – yra Sli­žių kul­tū­ros ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė.

Vep­rių se­niū­nė Da­lė Ur­bo­nie­nė, lin­kė­da­ma Sta­se­lei Die­vo pa­lai­mos, at­sklei­dė ir dar dau­giau ju­bi­lia­tės nuo­pel­nų sa­vam kraš­tui.  Vep­rių Kal­va­ri­jų kom­pak­ti­nė plokš­te­lė – taip pat su­kak­tu­vi­nin­kės dar­bo re­zul­ta­tas.

Pa­svei­kin­ti S. No­vi­kie­nės ju­bi­lie­jaus pro­ga at­vy­ko ir Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro ko­lek­ty­vas, puoš­nius ka­ro­lius ir pa­dė­kos raš­tą jai pa­do­va­no­jo ra­jo­no me­ras Al­gir­das Ko­pūs­tas.