Uk­mer­gės pi­lia­kal­nis lai­ko­mas vie­na svar­biau­sių mies­to is­to­ri­nių ir kul­tū­ri­nių vie­tų. Pa­sak sa­vi­val­dy­bės Stra­te­gi­nės plėt­ros ir in­ves­ti­ci­jų sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jo Au­re­li­jaus De­viat­ni­ko­vo, te­ri­to­ri­ją svar­bu su­tvar­ky­ti, iš­sau­gant vie­to­vės ver­tę ir is­to­ri­nį pa­li­ki­mą. Ke­ti­na­ma ją pa­vers­ti vie­šą­ja erd­ve, ku­rio­je vyk­tų ren­gi­niai, ga­lė­tų bur­tis uk­mer­giš­kiai.

Da­bar tam, anot pa­va­duo­to­jo, są­ly­gos ne­pri­tai­ky­tos: pi­lia­kal­nio pa­ko­pos per sta­čios, vie­to­mis – iš­lū­žu­sios, trūks­ta suo­liu­kų, ne­su­tvar­ky­ti ša­lia esan­čio upe­lio šlai­tai.

Architektui R. Zilinskui pamatai primena Vilniaus Didžiosios Sinagogos liekanas.

Pi­lia­kal­nio te­ri­to­ri­jos tvar­ky­mo pro­jek­tas su­si­de­da iš dvie­jų eta­pų. Pir­ma­sis ap­ima dar­bus pa­pė­dė­je. Te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas Piot­ras Gri­gor­je­vas pa­sa­ko­jo, jog su­tvar­kius ap­lin­ką, čia nu­ma­ty­ta įreng­ti am­fi­te­at­rą ir pa­la­pi­nę ren­gi­niams, nu­ties­ti ak­me­ni­mis grįs­tus ta­kus, til­tu­ką per Vil­kmer­gė­lę, su­mon­tuo­ti ap­švie­ti­mo įran­gą.

Kol kas čia dar­buo­ja­si iš Vil­niaus at­vy­kę ar­che­o­lo­gai Si­mo­nas Alek­san­dra­vi­čius ir ty­ri­mui va­do­vau­jan­tis Ge­di­mi­nas Jo­nu­tis. Spe­cia­lis­tų iš­va­dos rei­ka­lin­gos, no­rint pra­dė­ti dar­bus.

Šio­mis die­no­mis į pa­gal­bą jiems te­ko kvies­tis ir ar­chi­tek­tū­ros eks­per­tą, mat, at­lie­kant ty­ri­mus, at­kas­ti daug klau­si­mų su­kė­lę že­mė­je glū­din­tys pa­ma­tai.

Įver­tin­ti ra­di­nio reikš­mę bu­vo pa­kvies­tas ar­chi­tek­tas Ro­ber­tas Zi­lins­kas. Ant­ra­die­nį at­vy­kęs į Uk­mer­gę, jis ap­žiū­rė­jo vie­to­vę ir jo­je esan­čius ob­jek­tus.

Spe­cia­lis­to tei­gi­mu, į 18 am­žiaus sluoks­nį įkas­tas pa­ma­tas – ke­lių sta­ty­bos eta­pų mū­ras. Jis pa­sta­ty­tas iš ply­tų, be­to­no, yra dirb­ti­nio smil­tai­nio ga­ba­lų. R. Zi­lins­ko nuo­mo­ne, at­ras­tos ne­ži­nia ko­kios pa­skir­ties sta­ti­nio lie­ka­nos ga­lin­čios siek­ti 18 ar­ba 19 am­žių. Ra­di­nys jam pri­me­na sos­ti­nės se­na­mies­ty­je at­kas­tas Vil­niaus Di­džio­sios si­na­go­gos, ku­ri bu­vo svar­biau­siu Lie­tu­vos žy­dų dva­si­niu ir kul­tū­ri­niu cen­tru, lie­ka­nas.

Šiuos griuvėsius ukmergiškiai sieja su žydų pirtimi, tačiau čia galėjo būti maldos namai.

Ma­no­ma, jog sta­ti­nys ga­lė­jo bū­ti su­si­jęs su ki­tu pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je eg­zis­ta­vu­siu 19 am­žiaus pa­sta­tu, ku­rio da­bar be­li­kę tik griu­vė­siai. Jį uk­mer­giš­kiai ži­no kaip bu­vu­sią žy­dų pir­tį. Ta­čiau ar­che­o­lo­gams Ry­tų Eu­ro­pos žy­dų kul­tū­ros ir is­to­ri­jos ty­ri­mų cen­tre pa­vy­kę su­ži­no­ti, jog tai bu­vo mal­dos na­mai.

R. Zi­lins­kas sa­ko, jog šio­je vie­to­je grei­čiau­siai bu­vę abie­jų pa­skir­čių sta­ti­niai. Anot jo, mal­da bu­vo ne­at­sie­ja­ma nuo žy­dų gy­ve­ni­mo, o gre­ta jos eg­zis­ta­vęs bū­ti­nas ri­tu­a­las – prau­si­ma­sis.

No­rint tęsti pro­jek­te nu­ma­ty­tus dar­bus, rei­kia dau­giau ži­nių apie ras­tų pa­ma­tų ver­tę. Anot ar­chi­tek­to, re­mian­tis pa­vel­do ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jais, jei mū­ras siek­tų 18 am­žių, jis yra ar­che­o­lo­gi­nė ver­ty­bė. „Tuo­met ne­ga­li taip pa­pras­tai im­ti ir juos ar­dy­ti. Čia juk su mies­to gy­ve­ni­mu, re­li­gi­ja su­si­ję“, – sa­kė jis.

Šiuo me­tu lau­kia­ma kul­tū­ros pa­vel­do spe­cia­lis­tų iš­va­dų, kaip elg­tis to­liau – ar pa­ma­tus ga­li­ma ar­dy­ti, ar bū­ti­na sau­go­ti. Pas­ta­ruo­ju at­ve­ju, anot ar­che­o­lo­gų, tek­tų ko­re­guo­ti pro­jek­ti­nius gy­lius ir ki­tus pa­na­šius da­ly­kus.

Pi­lia­kal­nio tvar­ky­mo pro­jek­to pir­mo eta­po dar­bų, dau­giau­sia fi­nan­suo­ja­mų Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų lė­šo­mis, ver­tė – dau­giau kaip 1 100 000 li­tų. Juos bu­vo pla­nuo­ja­ma baig­ti iki šių me­tų spa­lio. Dar­bų vyk­dy­to­ja – Vil­niaus įmo­nė VITI.

Pa­sak Te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo ir sta­ty­bos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jo P. Gri­gor­je­vo, ant­ra­sis eta­pas ap­im­tų dar­bus pa­ties pi­lia­kal­nio te­ri­to­ri­jo­je. Pla­nuo­ja­ma įreng­ti ta­kus, su­tvar­ky­ti au­to­mo­bi­lių aikš­te­lę, nu­ma­ty­ta ki­tų nau­jo­vių.