Iš­si­il­gu­sie­ji gam­tos ne­kan­trau­ja pra­dė­ti iš­ky­lų se­zo­ną. Kruopš­čiai se­ka si­nop­ti­kų pa­tei­ki­nė­ja­mą in­for­ma­ci­ją ir lau­kia die­nos, kai ga­lės mė­gau­tis ant lau­žiu­ko pa­kep­ta mė­sy­te, ki­to­kiais ma­lo­nu­mais gry­na­me ore.

Sa­vo įran­kius jau trau­kia­si ir so­di­nin­kai. Ga­lu­ti­nai iš­vys žie­mą iš vi­sų pa­ša­lių ir kam­pe­lių, vėl džiaug­sis že­mės dar­bais, gra­žins sa­vo ap­lin­ką, kuops bun­dan­čią gam­tą.

Mies­tą šią sa­vai­tę pa­puo­šė dau­gy­bė vai­kų da­ry­tų in­ki­lų – na­me­lių mū­sų skrai­duo­liams, ku­rie at­si­ly­gi­na džiaugs­min­gais bal­se­liais svei­kin­da­mi pa­va­sa­rį. Kai ku­rie – tik­ri drą­suo­liai: ry­tą va­ka­rą krebž­de­na­si žmo­nių na­mų pa­sto­gė­se, pa­lei lan­gus. Juos po žie­mos šveis­ti ėmu­sios šei­mi­nin­kės, pa­si­pik­ti­nu­sios to­kiu ak­ty­vu­mu, ne­juo­kais svars­to, iš kur ga­vus ko­kį ka­ti­ną–kas­ka­di­nin­ką...

Pra­dė­jus mė­gau­tis pa­va­sa­rio gai­va ir, už­si­mir­šus po žie­mos gniauž­tų, uo­džiant ši­lu­mą, iš ap­lin­kui tuo­jau pa­by­ra ra­gi­ni­mai: sau­go­tis, ne­per­šal­ti, ne­pa­mirš­ti vi­ta­mi­nų, at­kreip­ti dė­me­sį, kad pa­si­bai­gus šal­čiams jau ir er­kės ty­ko au­kų...

Iš įpras­to rit­mo ir nu­si­sto­vė­ju­sios kas­die­nos vėl iš­muš šį sa­vait­ga­lį per­suk­ta laik­ro­džio ro­dyk­lė. Ne­iš­ei­na su­pras­ti, ko­dėl Lie­tu­vai at­sto­vau­jan­ti val­džios pa­rei­gū­nų gru­pė ne­si­ryž­ta pri­si­jung­ti prie tų, ku­rie lai­ko kai­ta­lio­ji­mą įver­ti­no kaip sukeliantį nei­gia­mus pa­da­ri­nius. Tuo la­biau, jog šios iš­va­dos pri­pa­žin­tos moks­li­nin­kų, me­di­kų, psi­cho­lo­gų. Tad ką be­lie­ka peik­ti dėl su­tri­ku­sios sa­vi­jau­tos?

Pail­gė­ju­si die­na pra­na­šau­ja ne tik at­gai­vą gam­to­je ir mū­sų min­ty­se. Par­duo­tu­vė­se jau aps­tu ar­tė­jan­čios di­džiau­sios pa­va­sa­rio šven­tės – šv. Ve­ly­kų – žen­klų. Juk nebe­si­ste­bi­me, kad vis­kas da­bar pra­si­de­da ko­ne prieš pus­me­tį.

Pū­kuo­tų viš­čiu­kų ant me­di­nių pa­ga­liu­kų ir šo­ko­la­di­nių kiau­ši­nių da­bar ga­li­me pirk­ti į va­lias. Pas­ta­rie­ji rim­tai pre­ten­duo­ja į tik­rų­jų kiau­ši­nių vie­tas ant sta­lo ir ri­de­ni­mo len­tu­čių, mat šių viš­tų pro­duk­tų kai­na da­ro­si vis la­biau ne­pri­im­ti­na. Ta­ry­tum dar bū­tų ma­ža to, jog kai­nų eti­ke­tės par­duo­tu­vių len­ty­no­se kas­kart ir taip ne­ma­lo­niai nu­ste­bi­na.

Ge­riau­sia, kaip kai ku­rie pa­juo­kau­ja, bū­tų vi­sai nie­ko ne­val­gy­ti. Ir su­tau­py­tu­me, ir svei­kes­ni bū­tu­me. O pa­va­sa­rį juk vi­sos ir vi­si no­ri nu­si­mes­ti per­žiem su­kaup­tus ki­log­ra­mus...

{jcomments off}