Ne­kal­tai at­ro­dan­ti ru­dens dar­ga­noms už­ėjus pas mus plin­tan­ti li­ga – gri­pas ne vie­ną pa­gul­do į pa­ta­lą, kom­pli­kuo­ja­si, kar­tais bai­gia­si mir­ti­mi. Ser­ga­mu­mas gri­pu ne­slūgs­ta. Nors vak­ci­nos nuo gri­po yra, kai ku­rios žmo­nių gru­pės skie­pi­ja­mos ne­mo­ka­mai, ta­čiau lie­tu­viai skep­tiš­kai žiū­ri į skie­pus, į šią pro­ce­dū­rą nu­mo­ja ran­ka.

Ma­jų ka­len­do­rius, be­si­bai­gian­tis šių me­tų gruo­džio 21 die­ną, prog­no­zuo­ja pa­sau­lio pa­bai­gą ir kurs­to žmo­nių fan­ta­zi­jas. Ta­čiau moks­li­nin­kai ti­ki­na, jog pra­šo­kus il­giau­sios nak­ties taš­ką, dar gy­ven­si­me... Ta­čiau kiek­vie­nam ver­ta pa­mąs­ty­ti ir į gy­ve­ni­mą pa­žvelg­ti fi­lo­so­fiš­kai – juk šią sa­vai­tę mi­ni­ma Pa­sau­li­nė fi­lo­so­fi­jos die­na.

Stik­li­nis gy­ve­ni­mo ru­tu­lys, rie­dan­tis nuo­kal­nėn, kiek­vie­ną mi­nu­tę ga­li su­duž­ti, gy­vy­bės lieps­ne­lę men­kiau­sias skers­vė­jis ga­li grei­tai už­pūs­ti... O Že­mės pla­ne­ta skrie­ja sa­vo or­bi­ta, ku­ri ne­kin­ta mi­li­jar­dus me­tų. Di­džiau­sią įta­ką mums da­ro Sau­lės ener­gi­ja ir švie­sa, ku­rios da­bar taip trūks­ta...

Kol pla­ne­ta dar ne­su­griu­vo, kas­met tre­čią lap­kri­čio ket­vir­ta­die­nį vi­sa­me pa­sau­ly­je šven­čia­ma Jau­no vy­no die­na. Šio vy­no ne­ga­li­ma il­gai lai­ky­ti, jį rei­kia iš­ger­ti per ke­lis mė­ne­sius. Pran­cū­zi­jos Bo­žo­le ra­jo­ne prieš še­šis de­šimt­me­čius pra­dė­ta mi­nė­ti šven­tė jau šven­čia­ma ir Lie­tu­vo­je. Vy­no „nau­jie­ji me­tai“ šven­čia­mi res­to­ra­nuo­se, vy­no de­gus­ta­ci­jos vyks­ta Anykš­čių siau­ru­ke. Žvar­bų lap­kri­čio va­ka­rą ir na­muo­se kar­tais su­šil­do žva­kės lieps­ne­lė ir vy­no tau­rė...

Va­ka­rais, kai vi­sos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės už­si­ė­mu­sios po­li­ti­ka­vi­mu, kiek­vie­nas žmo­gus įtrau­kia­mas į po­li­ti­nius rin­ki­mų žai­di­mus, ku­rie vyks­ta Lie­tu­vo­je ir Ame­ri­ko­je. Rin­ki­mų karš­ti­nės ir at­ei­ties val­džia – mū­sų gy­ve­ni­mų vi­zi­ja. Ge­rai, kad po il­gų de­ba­tų vir­šū­nė­se ir Kon­sti­tu­ci­nia­me Teis­me rin­ki­mų re­zul­ta­tai li­ko ga­lio­ti. Ga­lė­jo kil­ti dar di­des­nė su­maiš­tis val­dan­čių­jų gal­vo­se...

Nors ir ne­lau­kia­mas, ny­kus ir pilkš­vas, lie­tu­mi žmo­nes tal­žan­tis per že­mę vėž­li­na lap­kri­tis. Bloš­kian­tis į ne­bū­ties ak­ly­bę ar su­tei­kian­tis ma­žy­tę vil­tį. Kaip pa­ra­šy­ta Se­na­ja­me Te­sta­men­te, „vis­kam šio­je že­mė­je yra skir­tas lai­kas“...