Kai ši­taip tvan­ku, di­des­nį dė­me­sį į sa­vo au­gin­ti­nius at­krei­pia ir gy­vū­nų šei­mi­nin­kai. Gai­lė­da­mi vie­tos dėl karš­čių ne­be­ran­dan­čių sa­vo šu­ne­lių, ka­ti­nų, ban­do juos gai­vin­ti įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis.

Gam­ti­nin­kai ti­ki­na, jog re­kor­di­niai va­sa­ros karš­čiai ko­re­guo­ja ir lau­ki­nių gy­vū­nų el­ge­sį. Esą šie tam­pa ir­zles­ni. Ir ku­ris gi ne­tap­tų... Kam pa­tik­tų iš­kiū­to­ti sau­lė­je, vi­są die­ną puo­lant krau­ja­siur­biams... Už­tat varg­še­liai sle­pia­si van­de­ny­je ar­ba rau­sia­si į dum­blą. O mes nors ga­lim mė­gau­tis kon­di­cio­nie­riais, le­dais... ar­ba karš­tą va­sa­rą iš­vyk­ti į šal­tes­nio kli­ma­to kraš­tus.

Ta­čiau ne vie­nam vis vien pats mie­liau­sias – lie­tu­viš­kas pa­jū­ris. Ne­svar­bu, kad ce­pe­li­nas ten kai­nuo­jan­tis tiek, jog na­muo­se ir ke­lios va­ka­rie­nės iš­ei­tų: ma­si­na jū­ra, ban­gos, ko­pos, su pu­šų kva­pu su­mi­šu­si ku­ror­to dva­sia...

Tie­sa, tas ko­pas ne vie­nas iš atos­to­gų su­grį­žęs uk­mer­giš­kis su­ly­gi­no su tik­ra pa­jū­riš­ką­ja iš­vie­te. Mat ti­ki­na pa­plū­di­miuo­se prie Bal­ti­jos daug kur pa­si­ge­dę tu­a­le­tų. Ste­bi­si, jog ku­ror­tai pa­tys „lei­džian­tys“ jū­ros eko­sis­te­mą pa­į­vai­rin­ti žmo­giš­kai­siais ele­men­tais.

Pa­si­ro­do, jog dėl to per daug purkš­tau­ja­ma. Už­sie­nio moks­li­nin­kai sku­ba įti­kin­ti, kad „si­sio­ji­mas“ į jū­rą yra... ge­rai. Ne­va šla­pi­me esan­čios nau­din­gos me­džia­gos net­gi pa­de­dan­čios iš­lik­ti kai ku­rioms rū­šims... Ir pa­tei­kia jū­ros gy­ven­to­jų pa­vyz­dį: esą ban­gi­niams ar del­fi­nams at­ski­rų tu­a­le­tų juk ne­rei­kia...  

Nė ne­ra­gin­ti, sa­vo or­kest­rus jau iš­ri­kia­vo žio­gai. Sa­ko­ma, kad jų me­lo­di­jos, iš­si­sklai­dan­čios žvaigž­dė­ta­me rug­pjū­čio dan­guj, reiš­kia ru­de­nė­jan­tį me­tą. Tuo­kart kai ku­rie si­nop­ti­kai ža­da va­sa­riš­kai šil­tą rug­sė­jį. Gal at­si­grieb­si­me už lai­ką, kai jau be vil­ties lau­kė­me su­si­vė­li­nu­sio pa­va­sa­rio...

Ne­atos­to­gau­ja va­sa­rą ne­ma­ža da­lis jau­nuo­lių – mo­kyk­las ką tik bai­gu­sių ir spar­nus iš na­mų ke­lian­čių bū­si­mų stu­den­tų. Pa­aiš­kė­jus sto­ji­mo re­zul­ta­tams ir su uni­ver­si­te­tais, ko­le­gi­jo­mis pa­si­ra­šius su­tar­tis, ruo­šia­si ap­si­gy­ven­ti kas sos­ti­nė­je, kas – ta­me pa­čia­me pa­jū­ry­je Klai­pė­dos že­mė­je. To­dėl da­bar dar­buo­ja­si pas ra­jo­no ūki­nin­kus, ki­to­se vie­to­se. Pra­de­dant sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą, sa­vos pa­ja­mos ir­gi be ga­lo svar­bios...