Spausdinti šį puslapį

Savaitės tėkmėj

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Il­ga­sis sa­vait­ga­lis džiu­gi­no ne tik dva­si­niais ma­lo­nu­mais – šv. Ve­ly­kų nuo­tai­ka, ben­dra­vi­mu šei­mo­se, bet ir orais. Šven­ti­nio sa­vait­ga­lio ir šios sa­vai­tės ši­lu­ma – tik­ra pre­liu­di­ja į va­sa­rą.

 

Nors iki tik­ros ka­len­do­ri­nės va­sa­ros li­ko dar ne­ma­ža lai­ko at­kar­pė­lė, šil­tus dra­bu­žius jau no­ri­si kai­šio­ti į to­li­mes­nius spin­tų kam­pe­lius. Gat­vė­se – trum­pa­ran­ko­vių, spal­vin­gų dra­bu­žių pa­ra­das. Gam­tos prie­globs­ty­je – šur­mu­liuo­jan­tys sto­vyk­lau­to­jai ap­link lau­že­lį, ke­pa­mos mė­sos kva­pas. Se­zo­nas ati­da­ry­tas. Ti­kė­ki­mės, kad per me­tus iš­mo­ko­me il­sė­tis gam­to­je – pa­pra­mo­ga­vę su­si­rink­si­me ir iš­si­ve­ši­me šiukš­les.

Tre­čia­die­nį taip pat mi­nė­jo­me die­ną, at­ve­rian­čią var­tus į va­sa­ros se­zo­ną, – Jur­gi­nes. Jos sie­ja­mos su ga­nia­vos pra­džia. Nuo se­no šią die­ną bu­vo šven­čia­ma gy­vu­lių glo­bė­jo Ga­nik­lio ir ža­lu­mos die­vo Jo­rio gar­bi­ni­mo šven­tė.

Į Lie­tu­vą at­ėjus krikš­čio­ny­bei, šios šven­tės su­ta­pa­tin­tos su Jur­gi­nė­mis, šv. Jur­gio var­do die­na.

Šv. Jur­gis – krikš­čio­ny­bės ne­šė­jas, gy­nė­jas, gy­vu­lių glo­bė­jas. Var­das Jur­gis ki­lęs iš žy­dų kal­bos ir reiš­kia „žem­dir­bys“. Tai­gi ir šven­tė – pa­va­sa­rį, kai at­gims­ta žem­dir­bys­tė.

Pa­sau­li­nė kny­gos ir au­to­ri­nių tei­sių die­na – taip pat tre­čia­die­nį. Am­ži­na ver­ty­bė pa­ra­šy­ta in­for­ma­ci­ja – ją žmo­nės per­duo­da tūks­tant­me­čius. Nuo pir­mi­nių ur­vi­nių pie­ši­nių ar pa­pi­ru­so ri­ti­nio iki su­dė­tin­giau­sių kom­piu­te­ri­nių tech­no­lo­gi­jų. Šimt­me­čius ne­nu­ke­lia­ma nuo pje­des­ta­lo kny­ga. Kaip in­for­ma­ci­jos šal­ti­nį ją vis daž­niau „pa­va­duo­ja“ in­ter­ne­tas, ta­čiau, lai­mė, lais­va­lai­kio be kny­gos dau­ge­lis ne­įsi­vaiz­duo­ja.  

Penk­ta­die­nį grį­žę po dar­bų tu­rė­tu­me sku­bė­ti į dar­žus ir so­dus. Mat kaip tik ši die­na su­tam­pa su Šv. Mor­kaus ar­ba dar­žų die­na.

Dar vie­na la­bai sma­gi mi­nė­ti­na die­na – Ping­vi­nų die­na. Nors Lie­tu­vą nuo ping­vi­nų tė­vy­nės sie­ja de­šim­tys tūks­tan­čių ki­lo­met­rų, tu­ri­me pa­rei­gą ir mes pa­mi­nė­ti šią die­ną. Klai­pė­do­je esan­čia­me jū­rų mu­zie­ju­je gy­ve­na tri­jų rū­šių ping­vi­nai – An­tark­ti­niai, Ma­ge­la­no, Af­ri­kos.

Mu­zie­jaus dar­buo­to­jai sa­ko, kad ping­vi­nų prie­žiū­ra yra ne­leng­va. Jiems rei­ka­lin­gas mik­ro­kli­ma­tas, bū­ti­nas griež­tas sa­ni­ta­ri­nis re­ži­mas, li­gų pro­fi­lak­ti­ka ir gy­dy­mas, vi­ta­mi­ni­zuo­tas ir mi­ne­ra­li­zuo­tas mais­tas. Paukš­čiai še­ria­mi du kar­tus per die­ną, kiek­vie­nam jų ten­ka 1,2 kg stri­me­lių.

Gy­vy­bės die­na – sek­ma­die­nį. La­bai sim­bo­liš­ka, kad tą pa­čią die­ną mi­ni­ma ir Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­na. Svei­ki­ni­mai ir pa­dė­kos žo­džiai tu­rė­tų bū­ti skir­ti me­di­kams – tiems, į ku­riuos krei­pia­mės su­ne­ga­la­vę. Šios pro­fe­si­jos žmo­nės mus ly­di nuo pir­mos gi­mi­mo die­nos vi­są gy­ve­ni­mą.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)