Ne­pa­ke­lia­mus karš­čius daž­niau­siai ly­di Per­kū­nas. Šią sa­vai­tę mi­ni­ma Griaus­ti­nio die­na. Mū­sų pro­tė­viai griaus­ti­nį lai­kė die­vo Per­kū­no kal­ba, ku­ria jis pra­na­ša­vęs vai­di­loms sa­vo va­lią.

Žmo­nės, gir­dė­da­mi Per­kū­no bal­są, iš bai­mės pul­da­vo ant že­mės. Kad Per­kū­nas ne­trenk­tų į tro­bas, jas ap­kai­šy­da­vo šven­tų me­džių – eg­lės ir žil­vi­čio ša­ko­mis. Už­ėjus aud­rai žmo­nės skam­bin­da­vo var­pe­liu, už­deg­da­vo žva­kes. Jei Per­kū­nas nu­trenk­da­vo žmo­gų, ti­kė­da­vo, kad jis bus pa­im­tas į die­vų drau­gi­ją. Kri­viai geis­da­vo mir­ti per­kū­ni­jos lieps­no­se...

Trys ket­vir­ta­da­liai di­džiau­sių pa­sau­lio mies­tų yra įsi­kū­rę jū­ros pa­kran­tė­je. Jū­ra – lan­gas į pa­sau­lį. Prie to­kių mies­tų pri­klau­so ir Klai­pė­da, kas­met triukš­min­gai pa­žy­min­ti Jū­ros šven­tę. Lie­pos 30-oji – Jū­ros die­na.

Prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų su­reng­ta pir­mo­ji Jū­ros šven­tė, ku­rios pra­džią pa­skel­bė Lie­tu­vos pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na. Klai­pė­die­čiai pa­ger­bia jū­ro­je žu­vu­sius jū­rei­vius, po­pu­lia­ri­na jū­rą ir jū­rei­vys­tę. Ke­lias die­nas trun­kan­ti šven­tė, ku­ri šiais me­tais bu­vo šven­čia­ma pra­ėju­sią sa­vai­tę, pra­no­ko net kas­me­ti­nę mies­to šven­tę.

Šią sa­vai­tę mi­ni­ma tarp­tau­ti­nė alaus die­na. Alus – vie­nas se­niau­sių žmo­ni­jos gė­ri­mų. Ma­no­ma, kad „šne­ku­tį“ dau­giau nei prieš še­šis tūks­tan­čius me­tų pir­mie­ji pra­dė­jo ga­min­ti Egip­to ir Me­so­po­ta­mi­jos gy­ven­to­jai. Ir se­no­vė­je žmo­nės no­rė­jo ger­ti ko­ky­biš­ką alų. Alu­da­riai, skie­džian­tys alų van­de­niu, bu­vo bau­džia­mi mir­ties baus­me – pa­skan­di­na­mi sa­vo pa­ties pa­ga­min­ta­me alu­je...

Vie­nas di­džiau­sių ama­tų, mu­zi­kos ir alaus fes­ti­va­lių šį sa­vait­ga­lį vyks­ta Pa­kruo­jo dva­re. Čia iš­kil­min­gai ati­da­ro­ma pir­mo­ji alaus bač­ka, sa­vo gė­ri­mus pri­sta­to Lie­tu­vos alu­da­riai, ren­ka­mas ge­riau­sias alus, vyks­ta klo­ji­mo te­at­ro spek­tak­liai, pre­kiau­ja ama­ti­nin­kai ir gro­ja mu­zi­kan­tai.

Nu­ti­lus die­nos links­my­bėms ir šur­mu­liui, kai že­mėn nu­si­lei­džia ty­lus va­ka­ras, at­ro­do, jog ore vir­pa žio­go smui­ko me­lo­di­ja. Pa­jun­ti, kaip ma­žais žings­ne­liais pro ta­ve pra­bė­ga va­sa­ra. Vi­sur jun­ta­ma, bet grei­tai pra­nyks­tan­ti. Pa­jun­ti, koks glau­dus ry­šys tarp žmo­gaus ir ru­gio, tarp že­mės ir duo­nos, tarp žvaigž­dės ir min­ties...