Spausdinti šį puslapį

Dėl sužeisto gandriuko – pagalbos paieškos

Sie­si­kų se­niū­ni­jo­je gy­ve­nan­tis Vy­tas Krai­nys pa­sa­ko­jo ant­ra­die­nį ra­dęs su­žeis­tą gan­driu­ką. Ban­dęs pri­sis­kam­bin­ti įvai­rioms gy­vū­nų glo­bos įstai­goms, ta­čiau pa­aiš­kė­jo, kad spar­nuo­čio nie­kas pri­glaus­ti ne­si­ren­gia.

 

 

Žmo­gus su su­žeis­tu paukš­čiu sa­ko at­si­dū­ręs ne­ži­nio­je.

V. Krai­nys gy­ve­na ne­to­li Dau­gai­lių dva­ro. Čia pat prie na­mų ant stul­po la­bai daug me­tų pe­ri gan­drai.

Ant­ra­die­nio po­pie­tę ne­to­li sa­vo so­dy­bos, gal už 100 met­rų, žmo­gus pa­ma­tė pie­vo­je sto­vin­tį gan­drų jau­nik­lį. Jis ne­ga­lė­jo nei pa­skris­ti, nei pa­ei­ti. Tik mo­sa­vo spar­nais, o pri­siar­ti­nus žmo­gui sklei­dė šnypš­ti­mą pri­me­nan­čius gar­sus.

V. Krai­nys vi­są ant­ra­die­nio pa­va­ka­rę ban­dė ieš­ko­ti, kas pa­dė­tų bė­don pa­puo­lu­siam spar­nuo­čiui. Ap­skam­bi­no įvai­rias ap­lin­ko­sau­gos tar­ny­bas, rei­kia­mų kon­tak­tų ieš­ko­jo net po­li­ci­jo­je. Sa­ko te­le­fo­no nu­me­rių „su­su­kęs“ gal dvi­de­šimt. Ta­čiau vis­kas vel­tui – vi­si kra­tė­si gan­driu­ko, sa­kė dėl to­kios bė­dos ne­va­žiuo­sian­tys.

Ne­su­gal­vo­jęs ki­tos iš­ei­ties ne­lai­mėn pa­puo­lu­sį spar­nuo­tį sie­si­kie­tis nak­čiai pa­slė­pė po di­džiu­le dė­že – kad ne­už­pul­tų plėš­rū­nai. Pa­sta­tė van­dens, o ry­te vėl tę­sė pa­gal­bos pa­ieš­ką.

Pas­ku­ti­nis te­le­fo­no skam­bu­tis Kau­ne esan­čiai gy­vū­nų glo­bė­jų aso­cia­ci­jai vy­rą sa­kė ga­lu­ti­nai iš­mu­šęs iš vė­žių. Dar­buo­to­jas esą smul­kiai klau­si­nė­jęs apie gan­driu­ko būk­lę. „Ne­su ve­te­ri­na­ras, ne vis­ką ga­lė­jau pa­aiš­kin­ti. Su­pra­tau, kad tie­siog ma­ne ban­do nu­stum­ti ir per to­kius karš­čius iš­veng­ti ke­lio­nės į Uk­mer­gę“, – pa­sa­ko­jo vy­ras.

Pra­šė pa­tar­ti, ką gi da­ry­ti žmo­gui, ra­du­siam su­žeis­tą gan­drą. Juk tai – Lie­tu­vos pa­si­di­džia­vi­mas, mū­sų na­cio­na­li­nis paukš­tis.

Su šiuo klau­si­mu pa­skam­bi­no­me ir mes Gy­vū­nų glo­bė­jų aso­cia­ci­jai Kau­ne. Jos dar­buo­to­jas pri­pa­ži­no, kad su žmo­gu­mi iš Sie­si­kų dėl gan­driu­ko tik­rai kal­bė­jo. Tvir­ti­no, jog daug klau­si­nė­jo ne šiaip sau. Kar­tais pa­si­tai­ko, kad pa­vyks­ta nu­sta­ty­ti, jog iš­vež­ti spar­nuo­čio nė ne­rei­kia – jį ra­dęs as­muo ga­li su­ge­bė­ti tin­ka­mai pa­dė­ti.

„Va­ži­nė­jam po vi­są Lie­tu­vą, de­ri­nam iš­kvie­ti­mus ir vi­sa­da sten­gia­mės iš­si­aiš­kin­ti, ar to­kia mū­sų ke­lio­nė iš vi­so rei­ka­lin­ga“, – sa­kė dar­buo­to­jas. Jis pa­ti­ki­no, kad uk­mer­giš­kio bė­do­je ne­pa­liks. Lai dar kar­tą pa­skam­bi­na.

Be­je, mi­nė­tą aso­cia­ci­ją pa­gal vyk­do­mą pro­jek­tą iš da­lies fi­nan­suo­ja Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja.

Po ke­lių mi­nu­čių į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nęs po­nas Vy­tas ti­ki­no, kad po mū­sų skam­bu­čio po­kal­bis su gy­vū­nų glo­bė­jais bu­vęs vi­sai ki­toks. Jie pa­ža­dė­jo ne­tru­kus at­vyk­ti.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)