Ge­di­mi­no Nemu­nai­čio nuotr. „Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi“ po mir­ties ap­do­va­no­ti S. Sta­pu­tie­nės tė­ve­liai.

78 me­tų mo­te­ris at­min­ty­je iš­sau­go­jo vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus, kai jos tė­ve­liams rei­kė­jo pri­im­ti lem­tin­gą spren­di­mą: pri­glaus­ti vi­siš­kai sve­ti­mas žy­dai­tes. Tė­vai pui­kiai su­pra­to – jei ši tie­sa iš­aiš­kė­tų, vi­si bū­tų pa­smerk­ti mir­čiai.

S. Sta­pu­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad šei­ma, ku­rio­je ji už­au­go, bu­vo ne vi­sai tra­di­ci­nė – juod­vi su vy­res­ne se­se­ria bu­vo įvai­kin­tos. Tiks­liau, ji – įvai­kin­ta, o se­suo Ge­no­vai­tė tie­siog pri­glaus­ta. Abi bu­vo įtė­vių gi­mi­nai­čių duk­ros. Tik vie­na – iš tė­čio, ki­ta – iš ma­mos pu­sės.

Įvai­ki­no gi­mi­nai­čiai

Tau­ra­gės ap­skri­ty­je Kal­ti­nė­nų vals­čiu­je (da­bar Ši­la­lės ra­jo­nas) gy­ve­nan­čių be­vai­kių Ruz­gių šei­mo­je Sta­sė at­si­dū­rė su­lauk­usi vos sep­ty­nių die­nų. Jos tik­ra ma­ma mi­rė po kom­pli­kuo­to gim­dy­mo.

Sta­sei pa­sa­ko­ta, kad ji taip pat vos iš­gy­ve­nu­si. Pas­ku­ti­nio pa­te­pi­mo mirš­tan­čiai ma­mai at­ėjęs su­teik­ti ku­ni­gas iš kar­to pa­krikš­ti­jo ir nau­ja­gi­mę. Pats ta­po vai­ke­lio krikš­ta­tė­viu. Vė­liau mo­te­ris kaž­kur gir­dė­ju­si – toks krikš­tas vai­ke­liui at­ne­ša sėk­mę...

Naš­liu li­kęs tė­vas dar ke­lias die­nas svars­tė, ką jam da­ry­ti su pir­ma­gi­me. Vis dėl to ap­sispren­dė ma­žy­lę pa­lik­ti mi­ru­sios žmo­nos bro­lio Ka­zi­mie­ro Ruz­gio šei­mai. Jie­du su žmo­na Mar­ci­jo­na gy­ve­no pa­si­tu­ri­mai, tu­rė­jo tvar­kin­gą ūkį – po­ros na­mai bu­vo iš­nuo­mo­ti kai­mo mo­kyk­lai.

Po ke­le­rių me­tų Ruz­gių na­muo­se at­si­ra­do dar vie­na mer­gai­tė – gi­mi­nai­čių duk­ra Ge­nu­tė, ta­pu­si my­li­ma Sta­sės se­se­ri­mi, o vė­liau iš­tvė­ru­si vi­sus li­ki­mo šei­mai mes­tus iš­ban­dy­mus.

Apie tai, kad yra įvai­kin­ta, S. Sta­pu­tie­nė sa­ko su­ži­no­ju­si mo­kyk­lo­je. Kaip daž­nai to­kiais at­ve­jais nu­tin­ka, įvai­ki­ni­mo pa­slap­tį pa­dė­jo at­skleis­ti kai­my­nų vai­kai...

Su tik­ruo­ju tė­vu nie­ka­da ne­ben­dra­vo. Ma­no, kad įtė­viai bu­vo pra­šę jo vai­kui į akis ne­lįs­ti ir šir­de­lės ne­skau­din­ti.

Pri­glau­dė žy­dai­tes

S. Sta­pu­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad jai bu­vo 9-eri, kuo­met į jų vien­kie­mį at­ėjęs ge­ras pa­žįs­ta­mas pa­pra­šė ne­ei­li­nės pa­slau­gos – pri­glaus­ti žy­dai­tę. Bu­vo 1944-ųjų ba­lan­dis, Lie­tu­vai – na­cis­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tas.

Sta­sė tik vė­liau, jau su­au­gu­si, su­pra­to, koks sun­kus tuo­met tu­rė­jęs bū­ti šei­mos ap­si­spren­di­mas. Ruz­giai nu­ta­rė žy­dai­tę var­du Bro­nė pri­glaus­ti. „Pri­si­me­nu, vi­sa šei­ma bu­vo su­kvies­ta į pa­si­ta­ri­mą ir tu­rė­jo pri­siek­ti, kad nie­kam ne­pra­si­tars apie pri­glaus­tą mo­te­rį“, – pa­sa­ko­jo S. Sta­pu­tie­nė.

Ma­no, kad tė­vai la­biau­siai bai­mi­no­si dėl jos, jau­niau­sios šei­mos na­rės, su­ge­bė­ji­mo iš­lai­ky­ti pa­slap­tį: „Juk bu­vau ma­ža, ga­lė­jau kam pra­si­tar­ti, o už tai šei­ma bū­tų su­šau­dy­ta.“

Pa­slap­čia at­vež­ta maž­daug 30 me­tų žy­dai­tė Bro­nė bu­vo ap­gy­ven­din­ta na­mo pa­lė­pė­je, kur lai­ky­ti grū­dai. Ta­čiau po die­nos mo­te­ris pa­pra­šė pri­glaus­ti ir jos duk­re­lę Re­nu­tę.

Glo­bė­jams ne­bu­vo kur dė­tis, anot S. Sta­pu­tie­nės, kaip ne­pri­im­si vai­ko. Ta­čiau 6-erių me­tu­kų mer­gai­tę pa­slėp­ti ne­bu­vo la­bai pa­pras­ta.

„Juk ji vai­kas – kaip pa­aiš­kin­ti, kad vi­są lai­ką tu­ri ty­liai tū­no­ti. Mes į lau­ką, ir ji no­ri su mu­mis. Bū­da­vo at­ve­jų, kad ir ma­mos ne­be­klau­so, pra­de­da verk­ti. O jei to­kiu me­tu kas at­ei­na ar jau at­ėju­si ko­kia kai­my­nė sė­di, tai ma­no pa­rei­ga bu­vo pro ki­tas du­ris už­lip­ti pas jas ir pa­dė­ti Re­nu­tės ma­mai duk­rą nu­ra­min­ti“, – pri­si­me­na da­bar uk­mer­giš­kė.

Nors Ruz­giai gy­ve­no vien­kie­my­je, ta­čiau – ne ato­kia­me. Na­mas sto­vė­jo ša­lia til­to per Ak­me­ną, ku­riuo ne­re­tai ei­da­vo pa­žįs­ta­mi ir nepa­žįs­ta­mi žmo­nės, tad ma­žą­ją žy­dai­tę te­ko ser­gė­ti nuo pa­ša­li­nių akių.

Po­ka­riu – trem­tis

Žy­dai­tes Ruz­giai na­muo­se glau­dė apie pu­sę me­tų – nuo 1944-ųjų ba­lan­džio iki lap­kri­čio mė­ne­sio.

Pa­si­bai­gus ka­rui vė­liau jos emig­ra­vo, ban­dė laiš­kais su­si­siek­ti su sa­vo gel­bė­to­jais, bet šiems li­ki­mas jau bu­vo pa­ruo­šęs nau­jų iš­ban­dy­mų.

1948 me­tais Ruz­gius iš­ve­žė į Si­bi­rą. Sta­sė tuo­met bu­vo 14-os. Nie­ka­da ne­pa­mirš tos die­nos, kai te­ko at­si­svei­kin­ti su sa­vo na­mais. Pa­sa­ko­jo, kad pra­si­dė­jus ma­si­niams trė­mi­mams nu­jau­tė: at­eis ir jų ei­lė. Pa­gal so­vie­ti­nius stan­dar­tus šei­ma bu­vo per­ne­lyg tur­tin­ga. Mo­kyk­lai nuo­mo­jo na­mą, tu­rė­jo 10 hek­ta­rų že­mės. Tik ge­ro­kai vė­liau S. Sta­pu­tie­nė su­ži­no­jo – tė­ve­lis bu­vo par­ti­za­nų ry­ši­nin­kas, gal ir apie tai kaž­ko­kie gan­dai nu­te­kė­jo...

Pri­si­me­na Sta­sė, kad šei­ma jau nu­ta­rė slėp­tis. Vi­sus ge­res­nius daik­tus iš­ve­žė pas pa­ti­ki­mus žmo­nes. Ten li­ko nak­vo­ti ir tė­vas. Lie­pė duk­roms lem­tin­gą­jį va­ka­rą grį­žus iš kai­mo taip pat ei­ti tie­siai pas jį – na­muo­se ne­lik­ti.

Bet taip jau nu­ti­ko, kad mer­gai­tės ir jų ma­ma li­ko nak­vo­ti na­mie. Čia juos ir pa­ža­di­no NKVD-is­tai. Sta­sė pri­si­me­na, lie­pė krau­tis daik­tus. O ką krau­tis, kad vis­kas, kas ge­res­nio, iš­vež­ta. Vie­nas lie­tu­vis pa­šnibž­dė­jo: mer­gai­tes ga­lė­tų pa­leis­ti, lai sprunka. Bet se­se­rys nu­ta­rė ma­mos ne­pa­lik­ti.

Pra­vir­ko net šuo

Įsi­rė­žė Sta­sės at­min­tin skaus­mu pul­suo­jan­čios at­si­svei­ki­ni­mo su na­mais de­ta­lės: snu­kį ant že­mės pa­dė­jęs jų šuo prie sve­ti­mų ra­mus kaip nie­ka­da, o iš jo akių te­ka aša­ros. Mo­te­ris sa­ko po ka­žin kiek me­tų do­mė­jo­si, ar ga­li šu­nys verk­ti. Iš­si­aiš­ki­no – ga­li...

Kai vi­si trem­čiai su­rin­kti žmo­nės bu­vo už­da­ry­ti at­ski­roj di­de­lėj pa­tal­poj, pri­si­me­na, at­ėjo žmo­gus nuo tė­vo. Per­da­vė jo klau­si­mą: ką da­ry­ti – ar at­ei­ti pa­si­duo­ti, ar lik­ti slaps­ty­tis. Šei­ma pri­ėmė vien­bal­sį spren­di­mą – te­gul lie­ka. Tie­sa, po 6-erių me­tų slaps­ty­mo­si ir var­gų Lie­tu­vo­je, jau po Sta­li­no mir­ties, tė­ve­lis pats nu­vy­ko pas sa­vo iš­trem­tą šei­mą.

1948-ųjų ge­gu­žės 22 die­ną trem­ti­nių va­go­nas pa­ju­dė­jo Si­bi­ro link. Sta­sė brau­kia aša­ras pri­si­min­da­ma, kaip bu­vo už­ka­la­mi žmo­nių pil­ni gy­vu­li­niai va­go­nai. Vi­du­je ne­ti­lo žmo­nių rau­dos.

Pa­lai­kė dai­nos ir mal­da

S. Sta­pu­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad vi­są var­gi­nan­čią ke­lių sa­vai­čių truk­mės ke­lio­nę į ry­tus – Ru­si­jos šiau­rė­je esan­čią Ir­kut­sko sri­tį – lie­tu­vius pa­lai­kė mal­da.

Trem­ti­nės at­si­mi­ni­muo­se – daug ryš­kiai iš pra­ei­ties su­grįž­tan­čių epi­zo­dų. Ma­to stre­so iš­tik­tus žmo­nes pir­mą­ją gy­ve­ni­mo nau­jo­je vie­to­je die­ną. Vi­si su­va­ry­ti į dar­ži­nę. Kaž­koks vir­ši­nin­kas skai­to pra­ne­ši­mą ir ru­siš­kai pa­brė­žia, kad ši vie­ta – am­ži­na, be jo­kios tei­sės su­grįž­ti. Nė vie­nas ne­drį­so tam žo­džiu pa­prieš­ta­rau­ti, bet vi­si at­sa­kė vien­ti­su griaus­min­gu pro­tes­to juo­ku.

Sta­sė pa­sa­ko­ja: bū­ta tarp trem­ti­nių or­ga­ni­zuo­tų žmo­nių – tu­rė­ju­sių ka­ri­nius laips­nius, dė­vė­ju­sių uni­for­mas. Jie pa­lai­kė ti­kė­ji­mo dva­sią ir ver­tė ne­pa­lūž­ti. Bu­vo griež­tai pa­sa­ky­ta: no­ri verk­ti – verk, kad nie­kas to ne­ma­ty­tų. Bū­ry­je pri­va­lai ne­iš­tyž­ti ir ne­gniuž­dy­ti ap­lin­ki­nių. „Kiek pri­si­me­nu, vi­są lai­ką ly­dė­jo dai­na ir mal­da. Įstri­go ir ne­pa­pras­tas vie­ny­bės jaus­mas“, – pa­sa­ko­jo uk­mer­giš­kė.

Gel­bė­jo ste­buk­lai

Kaip šian­dien jun­ta ir ki­tą si­bi­rie­tiš­ką ai­dą – ben­zi­no sko­nį. Tai dėl iš Lie­tu­vos at­si­vež­to mil­tų mai­še­lio. Pa­sta­tė jį va­go­ne į įsi­gė­ru­sią ben­zi­no ba­lą, tad per il­gą ke­lio­nę vi­si mil­tai pri­dvo­ko. Iš jų te­ko kep­ti ben­zi­nu dvo­kian­čią duo­ną...

Si­bi­re šei­mai gy­ve­ni­mą pra­dė­ti bu­vo ne­leng­va. Ta­čiau per ste­buk­lą pa­vy­ko už­megz­ti nau­din­gus ry­šius. Aku­še­rė, ka­dais pa­dė­ju­si į pa­sau­lį at­ei­ti ma­ža­jai Sta­se­lei, Ir­kut­ske pa­gel­bė­jo dar sy­kį. Pa­ti su­si­pa­ži­nu­si su vie­tos įta­kin­go vir­ši­nin­ko žmo­na ­re­ko­men­da­vo jai Ruz­gy­tes kaip ge­ras siu­vė­jas.

Taip mer­gi­nos iš­ven­gė ali­nan­čio miš­kų kir­ti­mo dar­bo ir ga­lė­jo ap­rū­pin­ti ma­mą ir kar­tu iš­trem­tą ge­ro­kai vy­res­nį tė­vo bro­lį duo­nos kąs­niu.

Pa­ma­žu trem­ti­niai kū­rė­si, pa­si­sta­tė ma­žy­čius na­me­lius. Mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kams, to­kiems kaip šio pa­sa­ko­ji­mo he­ro­jai, liep­ta lan­ky­ti mo­kyk­lą. Pra­džia bu­vo sun­ki – juk nė žo­džio ru­siš­kai ne­mo­kė­jo. Sie­kiant moks­lų te­ko pa­tir­ti įvai­rių iš­ban­dy­mų ir kliū­čių, o iš mo­ky­to­jų pu­sės – ne­apy­kan­tą.

Ban­dė siek­ti moks­lų

Ga­vu­si pri­va­lo­mo moks­lo pa­žy­mė­ji­mą Sta­sė nu­ta­rė įgy­ti spe­cia­ly­bę. Ta­čiau ne vi­sų aukš­tes­nių­jų mo­kyk­lų du­rys bu­vo at­ver­tos trem­ti­nių vai­kams.

Per moks­lo sie­kius Sta­sė vos su gy­ve­ni­mu neat­si­svei­ki­no. Pri­si­me­na, pa­ke­lei­vin­ga ma­ši­na bu­vo pa­sie­ku­si maž­daug už 20 ki­lo­met­rų nuo na­mų esan­čią far­ma­ci­nin­kų mo­kyk­lą. Ten la­bai pa­si­li­go­jo – pra­si­dė­jo smar­kūs vi­du­rių skaus­mai. Lie­tu­vai­tei tie­siog pa­siū­ly­ta ke­liau­ti na­mo.

Ta dvie­jų die­nų ke­lio­nė pės­čio­mis šun­ke­liais bu­vo ku­pi­na skaus­mo, bai­mės, ne­vil­ties ir rau­dų. Ga­liau­siai per ste­buk­lą pa­sie­kė sa­vo kai­mą. Ten vie­ti­nis gy­dy­to­jas nu­sta­tė li­go­nei apen­di­ci­tą. Ope­ra­ci­ją atli­ko be nar­ko­zės, tik vie­tiš­kai nu­skaus­mi­nus. „Gy­dy­to­jas sa­kė, kad ma­ne iš­gel­bė­jo ke­lių die­nų ba­da­vi­mas. Juk dvi die­nas ne­tu­rė­jau ko val­gy­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ke­lio­nė na­mo

Po še­še­rių me­tų į Si­bi­rą kaip sa­va­no­ris trem­ti­nys pas šei­mą at­vy­ko Ka­zi­mie­ras Ruz­gys, tad grį­žo į Lie­tu­vą jau vi­si kar­tu 1957-ųjų rug­sė­jo 16-ąją. Na­mus Že­mai­ti­jo­je ra­do už­im­tus. Juos iš­pir­ko iš ko­lū­kio. Tie­sa, vė­liau kaž­kie­no pri­mo­ky­ti ko­lū­kį pa­da­vė į teis­mą ir su­mo­kė­to­ji su­ma jiems bu­vo grą­žin­ta.

S. Sta­pu­tie­nė pa­sa­ko­jo Lie­tu­vo­je to­liau sva­jo­ju­si apie to­les­nius moks­lus. Kau­ne įsto­jo į Ko­o­pe­ra­ci­jos mo­kyk­lą. Vėl bu­vo sun­ku­mų – juk gy­ve­nant Ru­si­jo­je pri­va­lė­jo ra­šy­ti ir su vie­ti­niais ben­drau­ti tik ru­sų kal­ba.

Mo­ters tei­gi­mu, Lie­tu­vo­je ieš­kant dar­bo ji dar il­gai jau­tė trem­ti­nės ans­pau­dą. Vis dėlto, me­tams bė­gant gy­ve­ni­mas sto­jo į sa­vo vė­žes. Iš­te­kė­jo, vie­nas po ki­to gi­mė du sū­nūs ir duk­ra...

S. Sta­pu­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad 1965-ai­siais jos tė­ve­lius pa­sie­kė laiš­kas iš Klai­pė­dos. Su­si­ra­du­si sa­vo bu­vu­sius gel­bė­to­jus jį pa­ra­šė žy­dai­tė Bro­nė. Vė­liau šei­ma dar ku­rį lai­ką su­si­ra­ši­nė­jo su Iz­ra­e­ly­je gy­ve­nan­čia jos duk­ra Re­ne. Po ke­lias­de­šim­ties su­si­ra­ši­nė­ji­mo me­tų ry­šys, de­ja, nu­trū­ko.

1975 me­tais šei­ma iš Že­mai­ti­jos per­si­kraus­tė į Vep­rius, o vė­liau – į Uk­mer­gę. Me­na, kad il­gą lai­ką ge­res­nio dar­bo su­ras­ti ne­pa­vy­ko, dir­bo laiš­ki­nin­ke. Li­kus de­šim­čiai me­tų iki pen­si­jos tuo­me­ti­nio Ko­mu­na­li­nio ūkio kom­bi­na­to va­do­vo Vid­man­to Ju­zė­no dė­ka bu­vo įdar­bin­ta šios įmo­nės bu­hal­te­re.

Ap­do­va­no­jo pre­zi­den­tas

S. Sta­pu­tie­nė se­niai pa­lai­do­jo tė­ve­lį ir ma­mą, su vy­ru gy­ve­ni­mo ke­liai iš­si­sky­rė, abu sū­nus ir duk­ra gy­ve­na to­li nuo na­mų: Dai­nius įsi­kū­rė JAV, Sil­vi­ja – An­gli­jo­je, Lon­do­ne, Ai­das – Ma­žei­kiuo­se. Vie­nin­te­lė pa­guo­da: vai­kų ir anū­kų pa­sie­ki­mai, nuo­trau­kų al­bu­mai, pri­si­mi­ni­mai. Dar – ben­dra­vi­mas su drau­gais.

Sun­kūs pra­ei­ties iš­gy­ve­ni­mai ne­din­go iš neiš­si­try­nė iš mo­ters at­min­ties. Ir ne­no­ri, kad taip nu­tik­tų. 25 me­tus drau­ge su li­ki­mo bro­liais ir se­sė­mis uk­mer­giš­kė dai­nuo­ja „Trem­ti­nio“ cho­re, da­ly­va­vo si­bi­rie­čių su­si­ti­ki­me. Sa­vo pri­si­mi­ni­mus yra ap­ra­šiu­si Ši­la­lės ra­jo­ne Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių ini­cia­ty­va iš­leis­to­je at­si­mi­ni­mų rink­ti­nė­je.

Ta­čiau pats svar­biau­sias ap­do­va­no­ji­mas, ku­rio te­ko su­lauk­ti 2002 me­tais – tuo­me­ti­nio ša­lies pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus įteik­tas „Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žius“. Juo po mir­ties ap­do­va­no­ti S. Sta­pu­tie­nės tė­ve­liai.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ