Gedimino Nemunaičio nuotr. Angelė Andrikonienė džiaugiasi teisingu verslo sprendimu.

Uk­mer­gės ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vo di­rek­to­rė An­ge­lė An­dri­ko­nie­nė džiau­gia­si, kad po re­mon­to res­to­ra­nas ža­vi klien­tus ypa­tin­gu jau­ku­mu. 

Mies­to cen­tre esan­tis res­to­ra­nas „Vil­kmer­gė“ – se­niau­sia vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­ga Uk­mer­gė­je. Jis pa­sta­ty­tas 1965 me­tais. Nuo pat ati­da­ry­mo ne­kei­tė ir sa­vo pa­va­di­ni­mo.

Tuo­met jis pri­klau­sė Uk­mer­gės vi­suo­me­ni­nio mai­ti­ni­mo įmo­nių su­si­vie­ni­ji­mui, ku­ris vyk­dė ra­jo­ne vie­šo­jo mai­ti­ni­mo veik­lą. Be res­to­ra­no su­si­vie­ni­ji­mas tu­rė­jo pla­tų tin­klą val­gyk­lų bei bu­fe­tų mies­te ir tuo­me­ti­niuo­se ko­lū­kiuo­se, ga­myk­lo­se, au­to­bu­sų sto­ty­je, ki­to­se vie­to­se.

Uk­mer­gės ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vas, su­bū­ręs ke­lio­li­ka ko­o­pe­ra­ti­nių įmo­nių, su­si­kū­rė 1996 me­tais. 2005 me­tais jam va­do­vau­ti   bu­vo iš­rink­ta A. An­dri­ko­nie­nė. Res­to­ra­nas „Vil­kmer­gė“ ta­po vie­nu iš ko­o­pe­ra­ty­vo pa­da­li­nių.

Is­to­ri­ja – ban­guo­jan­ti

Di­rek­to­rė sa­ko, kad per il­gą res­to­ra­no gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį bū­ta ir pa­ki­li­mų, ir nuos­mu­kių. Prieš de­šimt­me­tį res­to­ra­nas bu­vo be­veik vi­sai ap­mi­ręs. Ki­tos ka­vi­nės, ba­rai vi­lio­jo nau­jo­viš­ku in­ter­je­ru, tad žmo­nės ne­be­no­rė­jo ei­ti į ge­ro­kai ap­triu­šu­sį res­to­ra­ną ir ba­rą, ku­rių sie­nos, se­na ki­li­mi­nė danga bu­vo per­si­smel­ku­sios per dau­ge­lį me­tų su­mi­šu­siais ta­ba­ko dū­mų, al­ko­ho­lio, mais­to ar net pe­lė­sių kva­pais.

Ne tik es­te­ti­niu po­žiū­riu res­to­ra­nas ne­be­ati­ti­ko laik­me­čio dik­tuo­ja­mų są­ly­gų – hi­gie­nos spe­cia­lis­tai pa­reiš­kė, kad vir­tu­vės įran­ga taip pat pa­se­nu­si, ir už­drau­dė ja nau­do­tis.

Pa­sak A. An­dri­ko­nie­nės, ko­o­pe­ra­ty­vo val­dy­ba net svars­tė klau­si­mą, ar ieš­ko­ti šiam ob­jek­tui nuo­mi­nin­kų, ar pa­tiems im­tis jį re­a­ni­muo­ti.

2006 me­tais val­dy­ba ap­si­spren­dė – pa­si­rin­ko ant­rą­jį va­rian­tą. Tai reiš­kė, kad res­to­ra­no lau­kė ypa­tin­gas re­mon­tas, o ko­o­pe­ra­ty­vo – di­džiu­lės iš­lai­dos.

Le­dus pa­vy­ko iš­ju­din­ti

„Ne­leng­vas bu­vo lai­ko­tar­pis. Trū­ko net apy­var­ti­nių lė­šų, o čia dar res­to­ra­no re­no­va­ci­ja. Bu­vau tik ne­se­niai pra­dė­ju­si va­do­vau­ti ko­o­pe­ra­ty­vui, ban­kai ma­ni­mi ne­pa­si­ti­kė­jo ir kre­di­tą duo­ti at­si­sa­kė“, – pri­si­me­na sun­ku­mus A. An­dri­ko­nie­nė.

Tuo­met kreip­ta­si į Lie­tu­vos ko­o­pe­ra­ti­nės są­jun­gos val­dy­bą dėl leng­va­ti­nio kre­di­to su­tei­ki­mo. Ga­vo pu­sės mi­li­jo­no li­tų pa­sko­lą. An­tra tiek pri­si­dė­jo pa­tys, par­da­vę ke­le­tą ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ob­jek­tų.

Bu­vo at­lik­tas pir­ma­sis „Vil­kmer­gės“ re­no­va­ci­jos eta­pas – su­re­mon­tuo­ta pa­grin­di­nė res­to­ra­no sa­lė, ba­ras, vir­tu­vė. Įsi­gy­ta šiuo­lai­kiš­kos vir­tu­vi­nės įran­gos.

Mo­der­nio­je ap­lin­ko­je įsi­kom­po­na­vo ir se­no­jo in­ter­je­ro de­ta­lė – 1984 me­tais Vil­niaus me­ni­nin­kų na­mų skulp­to­rių at­lik­tas dar­bas – me­di­nis rel­je­fas.

Įta­ria pa­skli­dus ge­rą au­rą

2008 me­tų pa­bai­go­je dar kve­pian­čio­je da­žais res­to­ra­no sa­lė­je su­reng­tas pir­mas po re­mon­to ren­gi­nys – ka­lė­di­nė šven­tė so­cia­liai rem­ti­niems vai­kams.

„Gal uk­mer­giš­kiams pa­ti­ko mo­der­niai at­ro­dan­ti res­to­ra­no ap­lin­ka, o gal po to gra­žaus vai­kų ren­gi­nio ge­ra au­ra pa­skli­do, bet tuo­met ir pra­si­dė­jo tik­ras „Vil­kmer­gės“ at­gi­mi­mas“, – pa­sa­ko­ja A. An­dri­ko­nie­nė.

Ji ma­no, kad di­de­lis pliu­sas ir pui­ki vie­ta – pats mies­to cen­tras, erd­vi au­to­mo­bi­lių aikš­te­lė prie pat jo.

Be to, „Vil­kmer­gės“ res­to­ra­no sa­lė – pa­ti di­džiau­sia Uk­mer­gė­je. Puo­tau­jant ap­link sta­lus su­so­di­na­ma apie 140 lan­ky­to­jų, o ren­giant fur­še­tą jų ga­li su­gu­žė­ti net 200.

Ba­re prie ne­di­de­lių sta­liu­kų yra 20 vie­tų, ta­čiau jei klien­tas pa­gei­dau­ja šio­je sa­lė­je reng­ti po­bū­vį, su­sta­to­mi sta­lai, ap­link ku­riuos ga­li su­sės­ti dvi­gu­bai dau­giau žmo­nių.

Ei­lė at­ėjo „pe­le­nėms“

Di­rek­to­rė sa­ko, kad iš­gra­ži­nus pa­grin­di­nes res­to­ra­no erd­ves, la­bai iš­si­sky­rė dvi po­ky­lių sa­lės. Li­ko jos tar­si pe­le­nės. Mat jų re­mon­tui pir­ma­ja­me eta­pe ne­be­už­te­ko lė­šų.

Šių me­tų pra­džio­je im­ta­si re­mon­tuo­ti po­ky­lių sa­les.

Tai kai­na­vo per 100 tūks­tan­čių li­tų. Po re­mon­to lan­ky­to­jų lau­kia dvi jau­kios 15 bei 25 vie­tų sa­lės su vė­di­ni­mo, kon­di­cio­na­vi­mo, įman­trio­mis ap­švie­ti­mo sis­te­mo­mis, at­ski­ro­mis rū­bi­nė­mis.

Re­mon­to dar­bus at­li­ko UAB „Bal­tuk­mės sta­ty­ba“, in­ter­je­rą su­kur­ti pa­ti­kė­jo uk­mer­giš­kiui – ar­chi­tek­tui Sau­liui Sa­ka­liui. A. An­dri­ko­nie­nė sa­ko, kad ieš­ko­da­mi ran­go­vų, per daug į ki­tų mies­tų įmo­nes ne­si­žval­go.

„Ide­a­lu, kai ra­jo­no įmo­nių pi­ni­gai cir­ku­liuo­ja ra­jo­ne. Taip ir pa­tys už­si­dir­ba­me, ir ra­jo­no biu­dže­tą pa­pil­do­me“, – di­rek­to­rė tei­gia ge­riau su uk­mer­giš­kiais dau­giau pa­si­de­ran­ti dėl kai­nos, ta­čiau pi­ni­gų į ki­tus ra­jo­nus ne­pa­lei­džian­ti.

Va­ro­mo­ji jė­ga – to­bu­lė­ji­mas

A. An­dri­ko­nie­nė ti­ki­na, jog nie­kuo­met ne­pa­mirš­ta­ma, kad pa­grin­di­nė sėk­mės ga­ran­ti­ja – ne vien­kar­ti­nis di­zai­no pa­kei­ti­mas, bet nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas.

Šiuo me­tu res­to­ra­ne 14 dar­buo­to­jų – 4 pa­da­vė­jai ir 10 vi­rė­jų.

Pa­sak di­rek­to­rės, dar­bo sta­žo at­žvil­giu „iš­ti­ki­miau­sios“ yra vi­rė­jos, dir­ban­čios res­to­ra­ne dar nuo su­si­vie­ni­ji­mo lai­kų. Ta­čiau „ne­už­si­sė­din­čios“ sie­kiant pro­fe­sio­na­lu­mo – mo­te­rys ne­bi­jo nau­jo­vių, to­bu­lė­ji­mo.

Su dar­buo­to­jais nuo­lat dis­ku­tuo­ja­ma apie su­da­ro­mą val­gia­raš­tį, ma­lo­naus ap­tar­na­vi­mo niu­an­sus. Juk kas ge­riau nei jie ži­no apie klien­tų pa­gei­da­vi­mus?

Pa­sak ko­o­pe­ra­ty­vo va­do­vės, at­si­žvel­giant į mū­sų mies­to rin­ką – ven­gia­ma bran­gių pa­tie­ka­lų. Ta­čiau ir ne­nau­do­jant itin bran­gių pro­duk­tų, yra ki­tų bū­dų ma­lo­niai nu­ste­bin­ti klien­tą.

Nuo­la­ti­niai „Vil­kmer­gės“ lan­ky­to­jai ži­no, kad val­gia­raš­tis nuo­lat at­nau­ji­na­mas, siū­lo­ma ne­bran­gių, bet pa­kan­ka­mai įman­trių pa­tie­ka­lų. Po­bū­vių me­tu al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai par­duo­da­mi be did­me­ni­nės pre­ky­bos ant­kai­nio.

Ke­liau­ja ir į par­duo­tu­ves

Tik­rai ne vi­si ži­no, kad pir­ma­me res­to­ra­no aukš­te esan­ti val­gyk­lė­lė pie­tau­ti at­ėju­sius klien­tus mai­ti­na res­to­ra­ne pa­ga­min­tu val­giu. Ne­si­ski­ria nei mais­to ko­ky­bė, nei kai­nos.

Kai ku­rie šio­je vir­tu­vė­je pa­ga­min­ti pa­tie­ka­lai ke­liau­ja į Uk­mer­gės ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vo par­duo­tu­ves. Jo­se ga­li­ma nu­si­pirk­ti „Vil­kmer­gė­je“ pa­ga­min­tų mė­sos vy­nio­ti­nių, miš­rai­nių, žu­vies bei sil­kės pa­tie­ka­lų, bal­tos for­mi­nės duo­nos.

Tra­di­ci­jas ku­ria klien­tai

Res­to­ra­no sa­lė­se šven­čia­mos ves­tu­vės, krikš­ty­nos, ju­bi­lie­jai ir ei­li­niai gim­ta­die­niai, moks­lei­vių iš­leis­tu­vės. Už­si­sa­ko­mos sa­lės ir ge­du­lin­giems pie­tums, mir­ties me­ti­nėms.

Jau ke­le­tą me­tų or­ga­ni­zuo­ja­mos Nau­jų­jų me­tų su­tik­tu­vės. A. An­dri­ko­nie­nė sa­ko, kad žmo­nės jau nuo spa­lio tei­rau­ja­si apie nau­ja­me­ti­nę pro­gra­mą bei ga­li­my­bę už­si­sa­ky­ti sta­liu­kus.

Iš­va­žiuo­ja­mie­ji po­ky­liai – se­niai ne­be nau­jie­na res­to­ra­no dar­buo­to­jams. „Vyks­ta­me į klien­tų nu­ro­dy­tas vie­tas ne tik su sa­vo pa­tie­ka­lais, bet ir su in­dais, įran­kiais, stal­tie­sė­mis“, – pa­sa­ko­ja di­rek­to­rė.

Ji ti­ki­si, kad at­eis me­tas, kai į „Vil­kmer­gės“ res­to­ra­ną uk­mer­giš­kiai at­eis ne tik triukš­min­gai švęs­ti, bet ir ra­mio­je ap­lin­ko­je pa­si­klau­sy­ti mu­zi­kos, pa­va­ka­rie­niau­ti, prie ar­ba­tos puo­de­lio ar tau­rės vy­no pa­sė­dė­ti.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ