Vladas Vaitkevičius – poetas, suradęs savo tėviškę. Nuo vaikystės ją nešiojantis širdyje, apdainuojantis, apraudantis ją, atsisveikinantis su ja, nušviečiantis ją savo eilėraščių šviesa. Ta tėviškė – mažas Tartoko kaimelis Ignalinos krašte. Tai – Aukštaitija, kur, pasak Jono Strielkūno, nusitiesia aukštaičių lyrikų keliai ir vieškeliai... Šiame kaimelyje V. Vaitkevičius 1946 m. lapkričio 7-ąją atėjo į rudeninį, rūstų pasaulį, atsinešdamas tylaus ir skaudaus poeto likimą.

Tikras pokario vaikas, kurio ne itin gausi, išnešiota sopančioje, tačiau gerumo pilnoje krūtinėje kūryba dvelkia to krašto kvapesiais ir spalvom, šviesiu jo žmonių liūdesiu, graudžiom, ilgesingom liaudies dainom.

Jau savo pirmąja eilėraščių knyga „Medžiai prie namų“ (1982) V. Vaitkevičius pasirodė kaip skaudžios raiškos poetas, eilėraščiuose apmąstantis amžinąsias vertybes.

Jaunas poetas mokėjo įsiklausyti į save, išgirsti savo ir tėviškės laukų tylą, kaimo žmogaus atodūsį, baimę ar viltį. Jis nesisvaigino savo balsu: sunkiai gyveno, sunkiai kūrė, sunkiai ieškojo žodžio, eilutės, eilėraščio. Vėliau sunkiai leido knygas: tik po devynerių metų išėjo antrasis ir bene stipriausias eilėraščių rinkinys „Horizontas be širmos“ (1991), vėliau – „Aš toks esu“ (1995), „Viltis visada vieniša“ (1996), „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai“ (2000)... Ir visada poezija Vladui buvo tarsi liturgija, likimas – visas gyvenimas.

Kas dabar būtų Vladas be savo eilėraščių, tapusių skaudžia sielos biografija? Ne veltui jis kartais vadinamas aukštaičių lyrikų Antano Miškinio, Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno poetinių tradicijų tęsėju.

„Užgrūdinta kančios ir nežinios / poezija, sugrįžk namo – į ketureilį“, – rašė Vladas viename eilėraštyje. Ir sugrįžo poezija namo, apsirengusi tikraisiais savo rūbais. Pilka eilute. Rupiu, paprastu žodžiu, kokia būna kasdienė mūsų duona. Nė viena V. Vaitkevičiaus eilėraščių knyga neliko nepastebėta kritikų ar bent draugų. V. Vaitkevičius tikras tradicionalistas. Iki kaulų smegenų! Ir jokios pozos. Dabar tokia poezija retai bepasitaiko.

Aš mėgstu tradicionalistus. A. Miškinį, P. Širvį, J. Strielkūną, Daivą Čepauskaitę. Ir V. Vaitkevičių – labai nuoširdų ir kuklų žmogų, niekada nelipusį per kitų galvas. Poetą, turintį savo skaitytojų. Dažnai matomą poezijos renginiuose, bet tarsi primirštą, paliktą paraštėje.

Ieškodamas savo žvaigždės, jis vienišas keliauja Aukštaitijos priešaušrio vieškeliais. Kažkada pats poetas yra rašęs: „Tokia jau mano gyvenimo skirtis – rašyti, kentėti, mylėti. Kiek Dievas davė talento, noriu padėti žmonėms – gal kam nors mano eilėraščiai sušildys sielą.“