Kad ir ko­kia ma­lo­ni bū­tų to­ji va­sa­ra, ap­kar­ti­na tuos ma­lo­nu­mus ir ki­ti su­tvė­ri­mai. Dir­bant so­de ar il­sin­tis prie eže­ro, nuo­tai­ką ga­di­na spie­čiais puo­lan­tys uo­dai, ma­ša­lai. Gam­ti­nin­kai pa­ste­bi, kad ir šie­met krau­ja­siur­bių ypa­tin­gai pa­dau­gė­ję. Sie­ja tai su kait­riais orais bei tuo, jog ma­ša­lai ne­be­nai­ki­na­mi, kaip bu­vo da­ro­ma se­niau. Esą pi­ni­gų nė­ra nei pre­pa­ra­tams, nei ty­ri­mams nu­sta­ty­ti šių gy­vių po­pu­lia­ci­ją.

Pa­ste­bi­ma ir tai, jog nuo vabz­džių re­tai be­ap­sau­go pre­ky­bo­je siū­lo­mi purš­kik­liai, te­pa­lai, juos at­bai­dy­ti tu­rin­čios žva­kės ar ži­bin­tai...

Bėg­da­mi nuo min­čių apie ken­kė­jus, dar­bą, nuo­var­gį, žmo­nės plūs­ta į pa­jū­rį, dai­ro­si ki­tos atos­to­gų vie­tos. Ge­ru oru ir po­il­siu džiau­gia­si iš Pa­lan­gos, Šven­to­sios grį­žę uk­mer­giš­kiai. Į ku­ror­tą daug kas ver­žia­si per Jo­ni­nes, ir jau iš anks­to sku­ba­ma ras­ti nuo­mo­ja­mą kam­pe­lį. O nu­vež­ti, ap­gy­ven­din­ti, su­teik­ti pa­to­gu­mus, par­vež­ti siū­lo­si skel­bi­muo­se be­si­rek­la­muo­jan­tie­ji. Ži­no­ma, už tam tik­rą mo­kes­tį.

Moks­lei­vių ka­ti­no die­nos – rū­pes­tis tė­vams. Kaip jau­ni­mui tin­ka­mai iš­nau­do­ti lais­vą lai­ką, kad ne­švais­ty­tų jo vė­jais ir nei­tų lau­kais? Vie­ni ren­ka­si sto­vyk­las, ki­ti ieš­ko­si už­dar­bio ga­li­my­bių. Jiems no­rint ar­ba ne, vai­kai trum­pam „iš­tre­mia­mi“ ir pas už­sie­ny­je dir­ban­čius ma­mą, tė­tį, gi­mi­nai­tį. Dar ki­ti atos­to­gau­ja dau­gia­bu­čių kie­muo­se, krep­ši­nio aikš­te­lė­se, prie mū­sų Šven­to­sios.

Kad ne­rū­pes­tin­go­ji va­sa­ra pra­ei­tų be skau­džių pa­da­ri­nių, pa­rei­gū­nai pri­me­na apie at­sar­gų el­ge­sį gam­to­je, mau­dan­tis, ke­ly­je. Apie tai kal­bė­tis su vai­kais ra­gi­na­mi ir tė­vai.

O kaip gam­to­je el­gia­ma­si iš­ky­lau­jant, pra­mo­gau­jant? Ar vi­sa­da – tin­ka­mai? De­ja, miš­ki­nin­kai kaip di­džiau­sią pro­ble­mą įvar­di­ja šiukš­li­nan­čius po­il­siau­to­jus. Sa­ko, jog la­biau­siai gai­li­ma mū­sų ra­jo­no prie­mies­ti­nių miš­kų. Gam­tai mes – pa­tys bai­siau­si ken­kė­jai. Daug di­des­ni nei uo­dai, ma­ša­lai ar bal­sin­gie­ji braš­kių sma­gu­riai.