Spausdinti šį puslapį

Ką pa­sa­ky­tų gy­vū­nai?

La­bas! Ma­no var­das Pan­da. Kaip tau se­ka­si? Ne ne – ga­li ne­si­trin­ti akių, tau tik­rai ne­si­vai­de­na – aš kal­bu! Ma­no šei­mi­nin­kai jau se­niai prie to pri­pra­to. Ar­gi ne­ži­no­jai, kad ir ta­vo au­gin­ti­nis, jei tik no­rė­tų, pa­mal­tų lie­žu­viu? Na, gal ir nu­ma­nei. Bet tik­riau­siai net ne­įsi­vaiz­duo­ji, ko pri­šne­kė­tų, jei pra­bil­tų! Šiaip aš ne­si­sten­giu to da­ry­ti daž­nai, bet kar­tais tik­rai la­bai knie­ti šei­mi­nin­kams pa­sa­ky­ti, kad jei­gu viz­gi­nu uo­de­gą, tai ne­bū­ti­nai džiau­giuo­si jų drau­gi­ja, o no­riu pa­ro­dy­ti, jog neš­tų ša­lin sa­vo sė­dy­nę ir ne­kvar­šin­tų man gal­vos. Ar­ba iš­drėb­čiau vi­są tie­są į akis, kad ma­ne ner­vi­na, kai jie it ko­kią lop­ši­nę dai­nuo­da­mi kniau­kia: „U tiu tiu, meš­ku­tė mū­sų, meš­ku­tė...“. Ko­kia aš jiems meš­ka? Juk aš šuo su vi­so­mis šuns kū­no da­li­mis!!! Ir tai šei­mi­nin­kės nu­my­lė­tinei ka­tei pa­aiš­kin­čiau, kas čia valdo­vas. Dar pa­pra­šy­čiau tų dvi­ko­jų bū­ty­bių, kad ne­pa­gai­lė­tų di­des­nio kau­lo – juk man aug­ti rei­kia, to­dėl pri­va­lau daug val­gy­ti. Sa­vo krep­ši­nin­kui sū­nui šei­mi­nin­kai nuo­la­tos tą kar­to­ja. Cha, vie­nin­te­lis jis ma­ne ir su­pran­ta ge­riau­siai: vis ko­kį kąs­nį ati­duo­da, kai ma­ma ne­ma­to... Va jam tai tik­rai pa­dė­ko­čiau.

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

Au­gi­ni šu­nį, ka­tę, pa­pū­gą, žiur­kė­ną, drie­žą, vo­rą? Dar ką nors? Tik­rai ži­nai, ką ta­vo gy­vū­nas gal­vo­ja apie ta­ve ir jū­sų šei­mą. Ką jis pa­sa­ky­tų, jei­gu ga­lė­tų kal­bė­ti? Ne­dve­jok – pa­pa­sa­kok apie tai vi­siems „Pup­sio“ skai­ty­to­jams. Pa­si­tel­kęs tru­pu­čiu­ką fan­tas­ti­kos ir kar­tu rem­da­ma­sis re­a­lia si­tu­a­ci­ja, at­spin­din­čia jū­sų šei­mos na­rių jaus­mus tu­ri­mam gy­vū­nui, pa­ra­šyk, ko­kių re­pli­kų iš jo bū­tų ga­li­ma ti­kė­tis. Lauk­si­me vi­so­kio il­gio ir vi­so­kio plo­čio is­to­ri­jų. Bū­ti­na nu­ro­dy­ti au­gin­ti­nio var­dą, jei tu­ri – pa­var­dę, ge­rai bū­tų ir am­žius (klau­si, kiek me­tų man? Ogi ir pu­sės ne­tu­riu, trykš­tu jau­nys­te!). Pri­va­lau ži­no­ti ir ta­vo var­dą, pa­var­dę ir me­tus. Jei yra ga­li­my­bė, at­siųsk ir pa­da­rė­lio nuo­trau­ką – te­gul vi­si skai­ty­to­jai pa­ma­to jū­sų šei­mos na­rį. Jei bū­sit to­kie šau­nūs, kad net akis iš­ver­siu, ta­vęs ir ta­vo drau­gu­žio lau­kia do­va­nos!!!    

Tai­gi links­ma­sis sky­re­lis „Ką pa­sa­ky­tų gy­vū­nai“ ati­da­ry­tas! Plo­ji­mai ir fe­jer­ver­kai!!! Teks­tus ir nuo­trau­kas jam ga­li­ma at­neš­ti į „Uk­mer­gės ži­nių“ re­dak­ci­ją ar­ba at­siųs­ti pa­pras­tu paš­tu. Ra­šyk to­kiu ad­re­su: Pup­siui, „Uk­mer­gės ži­nios“, Ge­di­mi­no g. 34/2, Uk­mer­gė. Ga­li vis­ką da­ry­ti ir elek­tro­ni­niu paš­tu (ne­ma­nyk, kad ne­mo­ku nau­do­tis kom­piu­te­riu – kai nie­ko nė­ra na­muo­se, „Sky­pe“ vien tik ma­no – au!), tuo­met ra­šyk to­kiu ad­re­su: vai­do­te@uk­zi­nios.lt.      

Lau­kiu, lau­kiu, lau­kiu – ne­mie­gok! O da­bar sa­kau „iki“ ir le­kiu gel­bė­ti šu­niš­kų­jų traš­ku­čių, kol tas mur­kian­tis pa­da­ras vi­sų ne­pabai­gė!!!

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)