Gūb­riuo­tos snie­go pus­nys, iš­di­džios lyg trum­pam ap­ri­mę ug­ni­kal­niai, bū­riuo­ja­si prie miš­ko ta­ko. It ak­li­na tvo­ra už­tvė­rė ke­lią – nei pra­ei­si, nei pra­va­žiuo­si. Ban­dy­si stum­ti – kirs šal­čiu. No­rė­si per­šok­ti – ga­li kiau­rai pra­smeg­ti. Šiukš­tu – ne­spirk: pa­gaus ba­tą, o jei dar ko­ji­nę įtrauks... Ma­ny­si, kad pė­dą su­ba­dė tūks­tan­čiai dyg­lių.

Į vie­ną to­kią pus­nį ne­ti­kė­tai at­si­tren­kė ro­gės. Pa­baks­no­jo vie­ną­kart be­si­il­sin­čią snie­go ka­ra­lie­nę, ki­tą­kart – šio­ji ne­re­a­guo­ja. Durs­te­lė­jo sa­vo no­si­mi – nė men­kiau­sio at­sa­ko. Baks­te­lė­jo me­di­ne ko­je­le – tik blo­giau: įstri­go, ir ar pir­myn, ar at­gal – bergž­džios pa­stan­gos...

Su­ma­nė ap­gau­ti bal­tą­ją. Ap­si­me­tė nu­var­gu­sios ir mie­gan­čios: gal pus­nis su­klus, kils­tels šo­ną pa­žiū­rė­ti, ir šios tuo­met stai­ga pra­šliuo­šian­čios...

Ro­gių ap­mau­dą pa­ste­bė­jo van­giai sau žio­vau­jan­ti sau­lu­tė. Iš pra­džių abe­jo­jo, ar kiš­tis į že­miau iš­ki­lu­sį kon­flik­tą, bet pas­kui nu­spren­dė pa­er­zin­ti sto­rą­ją pus­nį, ku­rią kaip me­di­nį kuo­lą į že­mę ėmė ir įka­lė žie­ma.

Mes­te­lė­jo po­rą sau­jų sa­vo spin­du­lių į pus­nį. To­ji bai­siai su­py­ko ir ėmė spjau­dy­tis bal­to­mis plunks­no­mis, nuo ku­rių jos pa­šo­nė­je vis dar įka­lin­toms ro­gu­tėms net pra­si­dė­jo čiau­du­lys...

Tik py­ko ne­be­il­gai. Stai­ga ėmė rim­ti, merk­tis, kvais­ti... Trauk­tis ir ma­žė­ti... Ir pa­ti ne­pa­ju­to, kaip pa­vir­to di­de­le pilkš­va ba­la. Ku­rios ne­be­bi­jos jo­kios ro­gės ir ku­ri ne­be­truk­dys pra­ei­ti miš­ko ta­ku. „Taip tau ir rei­kia“, – dar pa­si­šai­pė iš pus­nies li­ku­čių ba­lon te­kšte­lė­jęs ba­tas. Žvilg­te­rė­jo pas­ku­ti­nį­syk, prunkš­te­lė­jo ir nu­sku­bė­jo sau...