Ukmergės dekanato dekanas, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Raimundas Kazaitis sako, kad dar gerai prisimena laikus, kai kalėdaičius kepdavo patys parapijų tikintieji.

Jo vaikystėje, gimtojoje parapijoje, tai buvęs zakristijono darbas. Kalėdoms jis pradėdavo ruoštis nuo pat vasaros. Traukdavo didelę elektrinę keptuvę ir, kai tik turėdavo laiko, namuose kepdavo kalėdaičius. Tešla jiems gaminama labai paprastai – iš miltų ir vandens. Tačiau tokioje keptuvėje vienu kartu, vienu prispaudimu pagaminamas tik vienas kalėdaitis. Reikia tik įsivaizduoti, kiek kartų tekdavo spausti zakristijonui tą keptuvę.

Atidavė muziejui

Prisimena dekanas R. Kazaitis rankose turėjęs ir kelių šimtmečių senumo keptuvę, kurioje kalėdaičiai būdavo kepami žarijose. Vėliau ją padovanojo muziejui.

Pasak dekano, parapijiečiai anksčiau rūpinosi ne tik kalėdaičių kepimu, bet ir liturginiais drabužiais – siūdavo juos, nerdavo, plaudavo, krakmolydavo. Dabar visi tie dalykai perkami, užsakomi, atvežami.

Džiaugiasi, kad jų bažnyčios parapijoje dar yra moteris, kuri išskalbia liturginius drabužius. Tačiau jaunesniems žmonėms tokie dalykai jau nebesuprantami, tad įprasta procedūra tampa tiesiog keliauti į valyklą.

R.Kazaičio gimtuose Raseiniuose gyvenanti jo mama dar vis tęsia gražią tradiciją – pati skalbia liturgijoje naudojamus drabužius ir užtiesalus.

Atveža iš Lenkijos

Ukmergės dekanas pasakojo, kad kalėdaičius kunigai dabar užsako iš tuo užsiimančių verslininkų. Pastarieji juos gabena iš Lenkijos. Taip pat Lenkijoje perkami ir kiti liturginiai dalykai.

Tiesa, Lietuvoje kalėdaičius dar tebekepa seserys vienuolės, tačiau labai mažais kiekiais.

Kada nutrūko tradicija kalėdaičius kepti patiems? Dekanas pripažįsta – jau seniai. Paradoksalu, tačiau tai baigėsi kartu su sovietmečiu, kai tokie dalykai buvo draudžiami.

Pasirūpina klebonas

Kunigui R. Kazaičiui šios Kalėdos – antros Ukmergės dekanato pareigose. Buvo paskirtas čia metų pabaigoje, netikėtai tarnystę palikus ankstesniajam dekanui. Pernai, kai atvyko kalėdaičiai jau buvo užsakyti. Tačiau nežino, koks skaičius.

Tad neįsivaizdavęs, kiek jų gali prireikti. Ir dar tokiu, dėl epidemijos pasikeitusiu laikotarpiu.

Nutarė užsakyti 6 000. Tačiau mato, kad bus labai persistengęs. Yra dėkingas kelioms pasišventusioms moterims, kurios sutiko norintiesiems jas dalyti prieš kiek-vienas šventas Mišias ir po jų. Taip buvo Advento pradžioje.

Deja, nuo praeito sekmadienio šventos Mišios bažnyčiose nebeaukojamos. Tad ir kalėdaičių ne kiekvienas ateis pasiimti.

Dekanas sako, kad kalėdaičiai kažkaip centralizuotai neužsakomi – tuo pasirūpina kiekvienas klebonas.

Tradicija nyksta

Nors ir kokia graži bei prasminga, kalėdaičių tradicija nyksta. Prieš atvykdamas į Ukmergę, R. Kazaitis 16 metų ėjo Jonavos rajono Kulvos Švč. Mergelės Marijos ir Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijų klebono pareigas.

Prisimena, kad nuo atvykimo į minėtas parapijas iki atsisveikinimo, kalėdaičių užsakydavo dvigubai mažiau.

Džiaugiasi žmonėmis, kurie deda pastangas, kad tradicija neišnyktų – pavyzdžiui, siunčia kalėdaičius užsienyje gyvenantiems vaikams.

Už auką

Pažymėtina, kad kalėdaičiai nėra parduodami – jie dalijami už aukas. Kai kam atrodo, kad  suaukoti pinigai – kažkoks kunigo biznis, tačiau dekanas sako, kad taip tikrai nėra – kunigui iš šių aukų nelieka nė vieno cento. Jos naudojamos griežtai tik parapijos reikmėms. Taip pat 5 procentai nuo šių aukų įplaukia į paramos kasą. Ja kartais tenka pasinaudoti mažai tikinčiųjų turinčioms kaimo parapijoms.

Be to, iš aukų padengiamas kalėdaičių įsigijimas.

Po švenčių aukos bus suskaičiuotos ir užpajamuotos kasos pajamų orderyje...

Namo neparvažiuos

Kokias tradicijas per Kūčias puoselėjo dekano R. Kazaičio tėvai? Kaip ir daugelyje šeimų, dalijant kalėdaitį, kiekvienas pasakydavo po linkėjimą, apsikabindavo sveikindami.

Labai prasminga tradicija – prie Kūčių stalo prisiminti savo giminės artimuosius. Sako, kad statyti tuščią lėkštę išėjusiems ant Kūčių stalo – pagoniškas paprotys. Geriau jau malda prisiminti amžinybėn išėjusius artimuosius. Jų šeimoje visada taip būdavo.

Į tėvų namus su broliu – taip pat kunigu, dabar tarnaujančiu Šeduvoje, atvykdavo ne Kūčių vakarienei, o pietums. Juk paskui tekdavę grįžti į savo parapijas laikyti vakarinių šv. Mišių.

Šiemet viskas bus kitaip. Pirmą kartą gyvenime per Kristaus gimimo šventę tikintieji į bažnyčią ateiti negalės.

Šventose Mišiose kviečiami dalyvauti prie televizorių ekranų.

„Teks būti atskirtam“, – sako dekanas. Sako, svarbiausia dabar ne tai, svarbiausia kiekvienam dėti pastangas, kad pandemija baigtųsi.