Žievėgraužis tipografas – itin pavojingas medžių liemenų kenkėjas, kuris, esant palankioms klimato sąlygoms, ima sparčiai daugintis. Sparčiausiai ir gausiausiai vystosi karštomis ir sausomis vasaromis, masinio dauginimosi židiniai susidaro atsiradus dideliam kiekiui apsilpusių medžių. Dažniausiai puola pusamžius ir vyresnius eglynus, pirmiausia – nusilpusius medžius, vėjovartas ir vėjolaužas.

Įprastai spygliuočiai nuo šių kenkėjų ginasi žaizdas ir pakenkimus užpildami sakais, o jų kiekis labai priklauso nuo vandens. Per sausras ar nukritus gruntinių vandenų lygiui, spygliuočiai nepasigamina pakankamai sakų ir tampa pažeidžiami.

Lietuvoje fiksuojamos dvi žievėgraužių tipografų generacijos: peržiemoję vabzdžiai užpuola egles, padeda kiaušinėlius, iš jų išsivysto nauja karta, kuri subręsta ir užpuola kitas egles, kur deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita antra karta, liekanti žiemoti.

Manoma, kad jei žiemos ir toliau šiltės, trečios generacijos išsivystymo galima tikėtis ir Lietuvoje.

Dėl šio kenkėjo tokios šalys, kaip Lenkija, Vokietija ir Čekija, saugodamos miškus nuo žievėgraužių tipografų židinių plitimo, per pastaruosius metus turėjo iškirsti milijonus kubinių metrų medžių.

Pasak Valstybinių miškų urėdijos Ukmergės regiono padalinio vadovo Virginijaus  Šalčiūno, žievėgraužio tiporgafo aktyvumas yra cikliškas, pasikartojantis tam tikrais metais.

Milžiniškų nuostolių šie kenkėjai pridarė 1995–1996 metais. Labai gausu šių kenkėjų buvo ir praėjusiais metais. „Jei bus tokie aktyvūs kaip pernai, pasekmės bus liūdnos“, – sako padalinio vadovas V. Šalčiūnas.

Pasak jo, miškininkai kasmet stebi spygliuočių medynus, kad laiku pašalintų iš miško žalias vėjo nulaužtas ir išverstas egles bei šių liemenų kenkėjų šviežiai apniktas dar žalias egles. Ypatingas dėmesys yra skiriamas medynams, esantiems šalia ankstesniais metais buvusių židinių.

Kaip tik dabar prasidėjo  žievėgraužių tipografų skraidymo metas. Miškininkai stebi jų populiacijos mąstą. Tam naudoja specialias feramonines gaudykles. Piltuvėlio formos gaudyklės yra kabinamos prie medžių ir skaičiuojama, kiek vabzdžių į jas papuola.

Pagrindinė priemonė kovojant su kenkėju – apnikusių jais medžių kirtimas.

Valstybinių miškų urėdijos Ukmergės regiono padalinio vadovo V. Šalčiūno pastebėjimu, kenkėjai praėjusiais metais puolė ne tik brandžius, bet ir palyginti jaunus eglynus, kuriems dar augti ir augti. Ir šis faktas labai neramina.

Padalinio vadovas pritaria mokslininkų išsakomai minčiai, kad pokariu buvo per daug susižavėta eglynais. Ši mediena buvo labiausiai paklausi, tad eglėmis buvo apsodinti didžiuliai plotai. Tačiau dabar matyti skausmingos pasekmės.

Manoma, kad eglynus kenkėjai apninka dėl pasikeitusio klimato. Eglės ypač neatlaiko karščių. Mėnesį trunkantys karščiai joms pražūtingi. Neatsparūs šie medžiai ir ilgai trunkančiam dirvožemio užmirkimui. O kai medis pasidaro pažeidžiamas, jis gamina mažiau dervos. Toks medis tampa patrauk-lus kenkėjams.

Pasak V. Šalčiūno, renkantis kokiais medžiais apsodinti miškams skirtus plotus, puikus pasirinkimas galėtų būti pušys. Tačiau ir čia slypi pavojai – pagausėjus elninių gyvūnų, šie jaunus medelius nuniokoja.

Mano, kad šiuo metu mūsų sąlygomis geriausiai auga beržai – neturi pražūtingų kenkėjų, o mediena yra viena brangiausių.