Kan­ki­nė – sa­vo no­ru

Mū­sų pa­šne­ko­vė ne­sle­pia vai­kys­tė­je bu­vu­si iš­ties pa­siu­tu­si mer­gio­tė. Drau­gau­ti su lė­lė­mis jai vi­sai ne­si­no­rė­jo, o ka­dan­gi, kaip pa­ti sa­ko, bu­vu­si „vried­na“, nė­ra ko ir ste­bė­tis, kad ge­res­ni kom­pa­nio­nai jai bu­vę ber­niu­kai. Nors, kaip vė­liau pa­aiš­kės, ir jiems kliū­da­vo nuo iš­dy­kė­lės.

Vi­si kar­tu, pri­si­žiū­rė­ję fil­mų apie ka­rą ir ko­vo­to­jus, kars­ty­da­vo­si po me­džius, vai­din­da­vo par­ti­za­nus ir slėp­da­vo­si iš pa­klo­džių pa­si­da­ry­to­se pa­la­pi­nė­se. Dar ma­žo­ji Liu­da žais­da­vo „vi­so­kias ma­ry­tes mel­ni­kai­tes“. „Jo, jo – su­gau­da­vo ma­ne ir kan­kin­da­vo, – link­si gal­va, pa­si­tei­ra­vus, ar to­kie žai­di­mai bu­vę sa­va­no­riš­kos kan­čios už tė­vy­nę iš­raiš­ka. – Suk­da­vo ran­kas, prie me­džio pri­riš­da­vo. O aš bu­vau iš­di­di ir ne­pra­šy­da­vau at­riš­ti: ken­tė­da­vau iki tol, kol jiems at­si­bos­da­vo lauk­ti, kai nu­si­kan­kin­siu, ir pa­tys iš­lais­vin­da­vo.“

Nuo to­kių žai­di­mų par­ti­za­nės ke­liai vi­sa­da bu­vo mė­ly­ni, gum­bų ir mė­ly­nių ji pri­si­ran­kio­da­vo iki so­ties, o tė­ve­liai ma­žą­ją pa­tra­kė­lę bar­da­vo už tai, kad ji iki iš­nak­tų tran­ky­da­vo­si lau­kuos su ber­niu­kais. Ir kad į tu­ris­ti­nius žy­gius vi­sai nak­čiai iš­drož­da­vo be nie­kie­no lei­di­mo.

Pa­mai­šė vė­ja­rau­piai

Ak­ty­viai Liud­mi­la ne tik iš­dy­kau­da­vo. Pa­sa­ko­ja bu­vu­si di­de­lė vi­suo­me­ni­nin­kė ir vi­sur kur de­kla­muo­da­vu­si, dai­nuo­da­vu­si, vė­liau kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jai ir pio­nie­rių bū­riams va­do­vau­da­vu­si (da­bar va­do­vau­ja Tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los mo­ki­nių par­la­men­tui). Ji la­bai mė­go ves­ti Rug­sė­jo pir­mo­sios šven­tes, o vie­ną to­kią, tie­sa – liūd­no­ką, Rug­sė­jo pir­mą­ją at­si­me­na li­gi šiol.

Prieš pat šven­tę bū­si­mo­ji šeš­to­kė su­sir­go vė­ja­rau­piais. Kas, kad ne­ma­lo­nu ir at­ro­dė kaip ža­lias agur­kė­lis: po­ri­na, jog bu­vo pa­si­ry­žu­si vis tiek ke­liau­ti į mo­kyk­lą. Ir kai tė­vai nie­kur ne­iš­lei­do, ver­ku­si dėl to dvi die­nas.

Va­do­va­vo vi­siems ga­lams

Liud­mi­la mo­kė­si Vil­niaus ra­jo­no Pa­ber­žės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ir de­šim­to­je kla­sė­je bu­vo kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rė. Pa­si­ro­do, kad ji tuo me­tu sėk­min­gai or­ga­ni­zuo­da­vo pa­bė­gi­mus iš pa­mo­kų. Vi­sai ne­su­pran­ta­ma, kaip, už­imant to­kias pa­rei­gas, ga­li­ma ši­taip elg­tis? „Tai dėl to, kad kai ku­rioms pa­mo­koms ne­pa­si­ruoš­da­vom. O aš fi­zi­kos iš­vis ne­kęs­da­vau, tai kaip ei­ti į to­kią pa­mo­ką?“ – klau­sia rim­tu vei­du.

Ge­rą, ge­rą pa­vyz­dį ro­dė jau­no­ji sek­re­to­rė ben­dra­am­žiams... Tik smal­su, ar po to blo­gai ne­si­baig­da­vo? „O po to di­rek­to­rius iš­si­kvies­da­vo vi­są kla­sę ir la­biau­siai, aiš­ku, nu­pil­da­vo ma­ne...“ – pri­si­pa­žįs­ta.

Ji or­ga­ni­zuo­da­vo ne tik bė­gi­mą iš mo­kyk­los. Kla­sė­je mo­kė­si sep­ty­nio­li­ka vai­ki­nų ir de­vy­nios mer­gi­nos, ir šios ta­jai dau­gu­mai ne tik va­do­vau­da­vo, bet ir ją iš­nau­do­da­vo. Mat pri­vers­da­vo ir mo­kyk­li­nius ren­gi­nius ves­ti, ir rū­pin­tis vi­sais or­ga­ni­za­ci­niais dar­bais.

„Ber­nai ma­nęs klau­sė“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė ir ima pa­sa­ko­ti apie vie­ną vai­di­ni­mą. Tą­kart lie­pė jiems ap­si­vilk­ti mo­te­riš­kais dra­bu­žiais. Sa­ko, kad triukš­mas bu­vo ne­įma­no­mas, bet vai­ki­nus kaž­ko­kiu bū­du pa­vy­ko pri­vers­ti ap­si­reng­ti ne­tra­di­ciš­kai. Ma­ža to, pa­ne­lės juos apa­vė mo­te­riš­kais ba­te­liais ir iš­tep­lio­jo kos­me­ti­ka... Re­zul­ta­tas bu­vo pui­kus: vai­di­ni­mas pa­vy­ko ir vi­si bu­vo pa­ten­kin­ti.

Ber­niu­kus „ka­bin­da­vo“ ki­taip...

Bet tie ber­nai nuo pa­dū­kė­lės dar ir ken­tė­jo. O bu­vo taip. Sy­kį Liud­mi­lai iš Bal­ta­ru­si­jos dė­dė par­ve­žė di­plo­ma­tą – to­kį di­de­lį ke­tur­kam­pį daik­tą, ku­rį pa­va­di­nę port­fe­liu­ku ar­ba sak­vo­ja­žu ir­gi ne­su­klys­tu­me. Ar­ba dar ga­li­ma dė­že – kad vi­si ge­riau su­pras­tų. Tai štai: Liu­da anuo­met bu­vo vie­na iš pir­mų­jų, jį tu­rė­ju­sių­jų, ir vi­sa pa­ky­lė­ta neš­da­vo­si juo į mo­kyk­lą kny­gas ir reik­me­nis. Tik mo­kyk­lo­je tą dė­žu­tę kar­tais ne vi­sai pa­gal pa­skir­tį pa­nau­do­da­vo.

„Man la­bai pa­tik­da­vo ko­ri­do­riu­je pri­bėg­ti prie ber­nų ir su di­plo­ma­tu dau­žyt jiems per gal­vas!“ – prunkš­te­li ir pa­ti su­klūs­ta, o mums – akys ant kak­tos... Ar už tai, kaip sa­ko­ma, ne­gau­da­vo at­gal? „Steng­da­vau­si kuo grei­čiau pa­bėg­ti, kad jie ne­pa­ma­ty­tų“, – pa­ko­men­tuo­ja trum­pai ir aiš­kiai. Varg­še­lių gal­voms, au­sims ir plau­kams gal ir nie­ko ne­nu­tik­da­vo, bet va kny­gos iš di­plo­ma­to kar­tais im­da­vo ir pa­bir­da­vo nuo smū­gio.

Glo­bo­jo šei­my­nykš­čius

Už­tat Liud­mi­la bu­vo ge­ra šei­mi­nin­kė – val­gyt šei­my­nai ga­min­da­vo, net tor­tus kep­da­vo, ir tik­ra ūki­nin­kė. Ge­rai pri­si­me­na, kai te­ko na­mų ūkiu rū­pin­tis: „Melž­da­vau kar­vę, pri­žiū­rė­da­vau viš­tas, vir­da­vau kiau­lėms jo­va­lą, ir to jo­va­lo į ki­bi­rą pri­si­dė­ju­si kož­ną ry­tą va­ka­rą va­ry­da­vau į tvar­tą. O tvar­tas tai bu­vo už pu­sės ki­lo­met­ro.“

Ge­rai jau, ge­rai – per daug ne­peik­sim. Bet kas tuo­met sa­vo jau­nes­nę se­se­rį Iri­ną, ku­ri da­bar mo­ky­to­jau­ja Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je, skriaus­da­vo? Liud­mi­la jai liep­da­vo ei­ti nu­pirk­ti šo­ko­la­du­kų, o pas­kui... „Kar­tais jai pu­sę duo­da­vau, o kar­tais – ne“, – vai­po­si „ge­ruo­lė“. Už­tat vy­res­niam bro­liui Alek­san­drui vi­sa­da pa­tar­da­vo, ko­kių do­va­nė­lių nu­vež­ti pa­ne­lei ar ko­kius marš­ki­nius vilk­tis ei­nant į pa­si­ma­ty­mą.

Sy­kį vy­res­nė­lis nuo jos ga­vo vel­nių, ir šio­je vie­to­je vėl su­tin­ka­me pa­gar­sė­ju­sį di­plo­ma­tą. Alek­san­dras, va­žiuo­da­mas pas bū­si­mą­ją žmo­ną, nu­pir­ko gė­lių ir „pri­glau­dė“ jas port­fe­ly­je. Su­pran­ta­ma: mei­lė žmo­gui bus taip ap­su­ku­si gal­vą, kad jis vi­sai ir pa­mir­šo apie gė­les. „Ir jos dvi die­nas pra­tū­no­jo ta­me či­mo­da­ne!!! Už tai la­bai jį ba­riau“, – šyp­so­si rū­pes­tin­go­ji se­suo.