Tie, ku­rie ak­ty­viai do­mi­si pra­mo­gi­niu, kul­tū­ri­niu Uk­mer­gės gy­ve­ni­mu, tik­rai vi­sa­da ma­to šį žmo­gų įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Ten jis ne­si­ski­ria su fil­ma­vi­mo ka­me­ra. Pa­ta­ri­mų į jį krei­pia­si fil­mus ku­rian­tys jau­nuo­liai, o įgy­ven­din­tas su­ma­ny­mas reng­ti Uk­mer­gė­je ki­no fes­ti­va­lius taip pat pri­klau­so Kęs­tu­čiui. Šven­čių, kon­cer­tų, te­at­rų mė­gė­jai dar ma­tė jį, ta­pu­sį Ed­mun­du Ku­čins­ku, pre­zi­den­tu An­ta­nu Sme­to­na, vai­di­nan­tį žur­na­lis­tą, ka­li­nį, ki­tus per­so­na­žus...

O da­bar im­kim ir ki­no juos­tą at­su­ki­me at­gal: pa­žvel­kim į pra­ei­ties kad­rus. Kai ku­rių mū­sų he­ro­jus gal ir ne­no­rė­tų pri­si­min­ti, bet mes vis tiek su­ži­no­sim, ar iš­dy­kę buvo tie mū­sų su­au­gu­sie­ji.

Kor­tuo­da­vo, kol už­mig­da­vo

Nors Kęs­tu­tis gi­mė Uk­mer­gė­je, pri­si­mi­ni­mai apie anks­ty­vą vai­kys­tę nu­ke­lia į vie­ną Ka­li­ning­ra­do sri­ties mies­te­lį, ku­ria­me įsi­kur­ti tė­ve­liams, jam ir bro­liui Al­gir­dui lė­mė li­ki­mas. Pa­sa­ko­da­mas apie tuo­me­ti­nę mū­sų jau­ni­mui da­bar sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mą is­to­ri­nę re­a­ly­bę, pa­šne­ko­vas sa­ko, kad ir jis vai­kas jos ne­su­pra­tęs, ir vis­kas tuo­met at­ro­dę links­ma ir gra­žu. Žais­lų ir pra­mo­gų gal ir ne­bū­da­vę, bet vai­kiš­kų links­my­bių bei ma­lo­nu­mų tik­rai už­te­kę.

Mo­ky­to­jas pa­sa­ko­ja vi­suo­met klau­sęs tė­čio ir ma­mos, to­dėl džiaugs­mo pa­ra­gau­ti dir­žo ne­pa­ty­ręs. Da­bar tur­būt ir pats su­pran­ta, koks tai pra­ra­di­mas. O jo klau­sė jau­nes­nis bro­lis: kar­tu ber­niu­kai žais­da­vo na­muo­se, šėl­da­vo lau­kuo­se. Ti­ki­na, jog ne­si­peš­da­vo – tai bū­tų truk­dę vie­nam už­si­ė­mi­mui, ku­riam rei­kia di­de­lio su­si­kau­pi­mo. Ko­kiam? Ogi kor­toms. Ne „Dur­niaus“ ar „Kiau­lės“ par­ti­joms, o bū­si­mų­jų sta­ty­bi­nin­kų įgū­džiams la­vin­ti – po­pie­ri­nėms kon­struk­ci­joms.

„Tė­vu­kai mus, abu ma­žiu­kus, su­so­din­da­vo į lo­vą, du­ris už­ra­kin­da­vo ir iš­ei­da­vo į ki­ną ar dar kur. Lo­voj pa­lik­da­vo kor­tas – mes iš jų na­me­lius sta­ty­da­vom ir sta­ty­da­vom vi­są lai­ką... Grį­žę tė­vai, aiš­ku, mie­gan­čius ras­da­vo“, – pa­sa­ko­ja mū­sų sve­čias.

Bun­ke­riai – iš ža­lių

ap­va­lių „bly­nų“

Iš anų lai­kų aky­se jam dar sto­vi treš­nės ir mi­nos. Apie sprog­me­nis – vė­liau: pra­dė­ki­me nuo ro­man­tiš­kes­nių da­ly­kų.

O vaiz­das, ku­rį ban­do nu­pa­sa­ko­ti, iš­ties la­bai ro­man­tiš­kas: „At­si­me­nu – kal­niu­kas, ša­lia – se­niai ap­leis­tas so­das ir lyg koks dva­ras, so­de – la­bai gra­ži treš­nė: di­džiu­lis ka­mie­nas be ša­kų, o vir­šuj – ku­po­las su pri­sir­pu­siom uo­gom. Man, ma­žam vai­kui, ta treš­nė at­ro­dė aukš­ta aukš­ta, bet mes vis tiek į ją už­sliuog­da­vom uo­gų...“

Nuo sal­dy­bių per­ei­ki­me prie „bly­nų“ – tuo­jaus su­ži­no­si­me, kas taip va­di­na­ma.

Kęs­tu­tis pa­sa­ko­ja, kad prie na­mų, už tvar­to, jie – vai­kai – tu­rė­jo nuo­ša­lią vie­te­lę. Na­gi rei­kia ir ma­žie­siems kur nors nuo vi­sų pa­si­slėp­ti ir rim­tus rei­ka­lus ap­tar­ti. Tai­gi į tą nuo­ša­lę jie nie­kam ne­ma­tant pri­temp­da­vo lau­kuo­se pri­si­rink­tų mi­nų. Pa­tiks­li­na – „to­kių ža­lių ap­va­lių bly­nų“. Iš jų darbš­tuo­liai sta­ty­da­vo... bun­ke­rius.

„Ne­pa­me­nu, iš kur tų mi­nų iš­knis­da­vom, bet jų bū­da­vo tiek daug, kad dė­lio­jom kaip ka­la­dė­les“, – apie le­go žai­di­mo užuo­maz­gas pa­sa­ko­ja bu­vęs bun­ke­rio šei­mi­nin­kas. Anot jo, už­dė­jus len­tų, ša­kų ar šie­no sto­gą, di­džiau­sias džiaugs­mas vi­siems bu­vo į „sa­vą kam­pą“ įlįs­ti. Prie sta­ty­bų taip pat pri­si­dė­da­vo, tai­gi ir įkur­tu­ves „už­mi­nuo­tuo­se“ bun­ke­riuo­se kar­tu mi­nė­da­vo Kęs­tu­čio bei Al­gir­do pus­se­se­rė ir pus­bro­lis. Ir tik po dau­ge­lio me­tų tar­nau­da­mas ar­mi­jo­je Kęs­tu­tis su­ži­no­jo, kad tie ža­li „bly­nai“ – tai prieš­tan­ki­nės mi­nos. O ta­da ir į gal­vą ne­bū­tų šo­vę, kad į kie­mą tem­pia­si ka­ri­nių veiks­mų lie­ka­nas.

Be kel­nių juk ne­iš­ei­si...

Gy­ven­ti ir tai­ky­tis prie ben­dra­am­žių vai­kui, o vė­liau – jau­nuo­liui te­ko ne vie­na­me mies­te. Lan­ky­ti mo­kyk­lą Kęs­tu­tis pra­dė­jo Pa­ši­lė­je, ta­čiau ne­tru­kus ma­ma jį ir bro­lį iš­si­ve­žė į Vil­nių. Dar vė­liau šei­ma iš­vy­ko gy­ven­ti į Rad­vi­liš­kį. Štai čia ir pri­si­min­ki­me pra­džio­je pa­mi­nė­tą gais­rą.

Vai­kis ne­už­mir­šo po­mė­gio sta­ty­ti. Tai­gi su­si­ren­tė na­me­lį iš len­tų. Jis bu­vo ne bet koks, o pa­gal vi­sus, kiek ber­niu­kas įsten­gė, ar­chi­tek­tū­ros rei­ka­la­vi­mus su­pro­jek­tuo­tas ir su­kal­tas. „Tai­gi jau bu­vau rim­tas sta­ty­bi­nin­kas ir vis­ką mo­kė­jau. Juk ber­niu­kų ge­nuo­se tur­būt už­ko­duo­ta – ką nors sta­ty­ti...“ – svars­to­me abu, ir tuoj pat dar pa­aiš­kė­ja, kad pa­aug­lys iš vi­so­kių są­var­ty­nų pri­si­rink­da­vo ra­tų bei ki­tų de­ta­lių ir kon­struo­da­vo dvi­ra­čius. Ko­ne me­cha­ni­kas.

Ta­čiau sy­kį nu­ti­ko ne­lai­mė: Kęs­tu­čio ir jo drau­gų na­me­lį ėmė glemž­tis gais­ras, ku­rį, pa­sak są­ži­nin­go pa­šne­ko­vo, vi­si kar­tu ir su­kė­lė (pa­slap­tin­gai šyp­so­si, pa­klau­sus apie de­ta­les). Ša­lia bu­vu­sia­me ser­vi­se vy­rai re­mon­ta­vo ma­ši­nas – jie ir pa­dė­jo ne­klau­ža­doms gais­rą už­ge­sin­ti. Vy­riš­kis pri­si­me­na: tie re­mon­ti­nin­kai tą­syk la­bai kei­kė­si ar­dy­da­mi pa­juo­du­sias len­tas.

Ne­ma­lo­nu­mų dėl šio įvy­kio sta­ty­to­jas tu­rė­jo ir su­grį­žęs iš lau­ko. Jam bu­vo skir­tas na­mų areš­tas. Dėl to la­bai kan­ki­no­si, mat nei­ti į lau­ką, kad su­si­tik­tų su drau­gais ar vėl ko­kią len­tą pa­deg­tų, jau­nuo­liui bu­vu­si di­džiau­sia baus­mė. At­vi­rau­ja, kad to­kią tak­ti­ką jo ma­ma itin daž­nai nau­do­ju­si, kai bu­vo dar ge­ro­kai ma­žes­nis: „O kad ko ne­pri­si­gal­vo­čiau, nu­mau­da­vo kel­nes ir vi­sus triu­si­kus su­slėp­da­vo, kad pli­ku už­pa­ka­liu nie­kur ne­iš­ei­čiau.“

Siū­da­vo džin­sus ir lie­me­nes

Penk­to­sios kla­sės var­pe­lis Kęs­tu­tį pa­si­ti­ko vėl Uk­mer­gė­je. Pri­si­pa­žįs­ta: ūg­te­lė­jęs vien tik ge­riau­siais pa­žy­miais pa­si­gir­ti ne­ga­lė­jo. O štai ge­o­met­ri­ja ir brai­žy­ba be ga­lo pa­tik­da­vu­sios.

Pa­žy­mių kny­ge­lė gal ir ne­bliz­gė­jo, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad moks­lei­vis bu­vo tin­gi­nys ar koks nors ap­si­lei­dė­lis. Anaip­tol – sa­vo lai­ką sky­rė irgi svar­biems da­ly­kams: lan­kė pra­mo­gi­nius šo­kius, daug re­pe­ta­vo ir va­ži­nė­jo po kon­kur­sus. Ir jei dar ne­ži­no­jo­te, bai­gęs stu­di­jas ta­po di­plo­muo­tu šo­kių mo­ky­to­ju.

Jo ma­ma dir­bo siu­vė­ja, tad sū­nui ne­sti­go tik jam siū­tų dra­bu­žių. Ji ir per šo­kių kon­kur­sus Kęs­tu­tį iš­puoš­da­vo. O šis, ma­ty­da­mas, kaip triū­sia ma­ma, ir pats šį ama­tą per­kan­do. Jau bū­da­mas pa­aug­lys, džin­sus ar bal­ti­nius ir sau, ir ki­tiems mo­kė­da­vo pa­siū­ti. Ir ne­rei­kė­jo grauž­tis, kad ko­kių nors im­por­ti­nių kel­nių ne­tu­ri.

Pa­sa­ko­ja kar­tą su­si­ra­dęs to­kio bre­zen­to ir su­ma­nęs sau bei drau­gui iš jo džin­sus pa­ga­min­ti. O nau­do­da­mas spe­cia­lius au­di­nių da­žus ir ac­tą, dra­bu­žius nu­da­žė. „Ir pa­da­riau, kad tuos džin­sus pa­try­nus, jie bū­tų dar ki­to­kios spal­vos. Tik drau­gui ne­ti­ko, nes jų ne­ne­šio­jo...“ – šyp­so­si siu­vė­jas.

Už­tat vė­liau, jau stu­di­jų Klai­pė­do­je me­tais, bū­si­mo­jo pe­da­go­go-ba­let­meis­te­rio džin­sais ir lie­me­nė­mis džiau­gė­si ne vie­nas bi­čiu­lis. Jis ir bū­si­mą žmo­ną Re­gi­ną sa­vo še­dev­rais puo­šė.

Ap­šva­ri­no rū­sį...

(kil­niais tiks­lais)

Mo­kan­tis aš­tun­to­je kla­sė­je, nu­ti­ko vie­nas sma­giau­sių ir svar­biau­sių Kęs­tu­čio gy­ve­ni­me įvy­kių. Per gim­ta­die­nį nuo krikš­to ma­mos jis ga­vo ne­ti­kė­tą do­va­ną – fo­to­apa­ra­tą (šis da­ly­kas, kaip ži­nia, vė­liau taps ne­at­sie­ja­ma mū­sų pa­šne­ko­vo veik­los da­li­mi). Va ta­da, kaip pa­sa­ko­ja vy­ras, ir pra­si­dė­jo: do­mė­ji­ma­sis ir mo­ky­ma­sis, nuo­trau­kų ga­my­bos įran­gos ir kad­rų pa­ieš­kos, ryš­ki­ni­mai, nak­ti­niai sė­dė­ji­mai, o šio dar­bo tiks­lais – ir spin­tos du­rų iš­su­ki­nė­ji­mai bei vo­nios oku­pa­ci­jos (pas­ta­rų­jų veiks­mų pras­mę, ko ge­ro, geriausiai ži­no ir su­pran­ta tik jis pats).

Kny­goms apie fo­to­gra­fi­ją, po­pie­riui, ryš­ka­lams ir vi­siems ki­tiems daik­tams, be ku­rių ne­iš­si­vers­tų tik­ras spe­cia­lis­tas, vai­ki­nui rei­kė­jo pi­ni­gų. Tad jis nuo­la­tos dai­ry­da­vo­si pri­duo­ti tin­ka­mų bu­te­lių. Bet ne tik...

Ra­do ir ki­tą bū­dą, kaip už­si­dirb­ti. Gi iš sa­vo rū­sio gvelb­da­vo ma­mos tuš­čius tri­lit­ri­nius stik­lai­nius ir kul­niuo­da­vo į ta­ros su­pirk­tu­vę. Ta­čiau vie­ną die­ną ylai iš mai­šo iš­lin­dus, vel­nių ga­vo tiek, kad nie­ko ne­be­rei­kė­jo. „Ap­ri­bo­jo fo­to­gra­fi­ją juo­dai, ir bai­gė­si stik­lai­nių ne­ši­mas iš na­mų...“ – iš­klo­ja vi­są tie­są.

Kaip pra­dan­gin­ti pa­žy­mius

Kad ga­lė­tų pats ryš­kin­ti nuo­trau­kas, jau­na­sis fo­to­gra­fas bu­vo pri­vers­tas „pa­ra­gau­ti“ vi­so­kiau­sių tir­pa­lų ir ki­to­kių me­džia­gų, apie ku­rias bū­ti­na iš­ma­ny­ti šio ama­to ži­no­vams. Ir ši­tai kai ku­riais at­ve­jais jis kuo pui­kiau­siai pri­tai­ky­da­vo mo­kyk­lo­je. Kad ir pa­žy­miams „iš­im­ti“ per mėgs­ta­mo­sios brai­žy­bos, ku­ri jam pui­kiai se­kė­si, pa­mo­kas.

Žo­džiu, at­si­neš­da­vo jis to­kio skys­čio, fik­sa­žu va­di­na­mo. Su­vil­gęs juo deg­tu­ką su va­ta, pa­tep­da­vo ant pen­ke­to – daž­niau­siai to­kius pa­žy­mius tais lai­kais gau­da­vo už sa­vo brė­ži­nius. Pen­ke­tas la­pe iš­nyk­da­vo, ir brė­ži­nį meist­ras pa­sko­lin­da­vo kla­sės drau­gui – pas­ta­ra­sis dar­bą mo­ky­to­jai pa­ro­dy­da­vo kaip sa­vą. Ir, ži­no­ma, gau­da­vo taip pat ge­riau­sią pa­žy­mį. „Svar­biau­sia, kad di­de­lio ne­įra­šy­tų, nes tuo­met la­bai daug dar­bo, kol iš­tri­ni“, – pa­aiš­ki­na vis­ką su de­ta­lė­mis.

Ga­liau­siai gud­ruo­lį mo­ky­to­ja su­se­kė ir už to­kius dar­be­lius įrai­tė jam kuo­lą, su­ga­di­nu­sį vi­są rei­ka­lą. „Iš­si­tai­sy­ti pas­kui oi kaip sun­ku bu­vo...“ – krai­po gal­vą vaiz­do tech­ni­kos spe­cia­lis­tas.