Gy­dy­tis sa­va­ran­kiš­kai re­ko­men­duo­ti­na tik tiems, kas tu­ri stal­čiu­je me­di­ci­nos aka­de­mi­jos di­plo­mą. Prie­šin­gu at­ve­ju ge­riau kreip­kis į gy­dy­to­jus. Juk oku­lis­tui tik­riau­siai ne­pa­lik­tum re­mon­tuo­ti sa­vo ma­ši­nos – tai ko­dėl lei­di bu­hal­te­re dir­ban­čiai ko­le­gei pa­ta­ri­nė­ti, ko­kius vais­tus tu­rė­tum ger­ti? Be­je, li­gų se­zo­nui pra­si­dė­jus gau­siai re­kla­muo­ja­mi vais­tai ir nuo ko­su­lio, ir nuo slo­gos, ir nuo per­ša­li­mo. Ta­čiau jie gy­do tik li­gos simp­to­mus, o ne pa­čią li­gą.

Kuo grei­čiau pra­dė­si gy­dy­tis – tuo grei­čiau pa­sveik­si. Ga­lio­ja be­veik vi­sais at­ve­jais. Tai­gi jei jau pa­ju­tai, kad kas nors ne­ge­rai – ne­ati­dė­liok vi­zi­to pas gy­dy­to­ją. Be to, ne­pa­miršk, jog at­si­sa­kiu­si im­ti biu­le­te­nį ke­le­tui die­nų vė­liau ga­li sirg­da­ma pra­leis­ti lo­vo­je ke­le­tą sa­vai­čių. Pa­pras­čiau­sias per­ša­li­mas ga­li virs­ti bron­chi­tu ar plau­čių už­de­gi­mu, o tab­le­tė­mis nu­mal­šin­tas skaus­mas – skran­džio opa.

Pa­ju­tus pir­muo­sius per­ša­li­mo simp­to­mus šil­tas pie­nas, me­dus, cit­ri­na ar avie­čių ar­ba­ta ga­li pa­da­ry­ti ste­buk­lus. Ta­čiau liau­diš­kos prie­mo­nės pa­de­da tik­rai ne vi­sa­da. Pa­vyz­džiui, an­gi­nos ar plau­čių už­de­gi­mo be vais­tų ne­iš­si­gy­dy­si. Ne­tin­ka­mai var­to­ja­mos net ir vais­ta­žo­lių ar­ba­tos ga­li ne tik ne­pa­dė­ti, bet ir pri­da­ry­ti ža­los. O kom­bi­nuo­da­ma vais­tus ir liau­diš­kas prie­mo­nes bū­ti­nai ap­tark tai su gy­dy­to­ju – ar toks kok­tei­lis iš­ties ne­pa­kenks.

Tik­riau­siai už­ra­šų kny­ge­lė­je tu­ri sa­vo kir­pė­jos, sa­vo siu­vė­jos, sa­vo ma­ni­kiū­ri­nin­kės te­le­fo­nus. Nes tu ne­pa­ti­ki nei sa­vo plau­kų, nei na­gų bet kam – o jos tik­rai ge­ros spe­cia­lis­tės. Tai­gi ko­dėl ne­tu­ri sa­vo pa­žįs­ta­mo ben­dro­sios prak­ti­kos gy­dy­to­jo, o su juo su­si­pa­žįs­ti tik li­gos pri­spir­ta? Pro­fi­lak­ti­nis pa­si­tik­ri­ni­mas pas šei­mos gy­dy­to­ją – pui­ki dings­tis su­si­pa­žin­ti su spe­cia­lis­tu, pas ku­rį esi už­si­ra­šiu­si, įsi­ti­kin­ti, ar jis tau tik­rai tin­ka.

Net ir ne­su­dė­tin­gos li­gos gy­dy­mui daž­nai ten­ka pa­klo­ti ne­men­ką su­mą pi­ni­gų. To­dėl kai pri­rei­kia pa­pil­do­mų vais­tų, pa­pil­do­mų ty­ri­mų, ne­re­tai su­si­mąs­to­ma: o gal pa­tau­py­ti? Gal ap­sie­iti ir be jų? Be abe­jo, tai – la­bai ne­iš­min­tin­ga, bet ką da­ry­ti, jei ki­še­nė­je ima švil­pau­ti vė­jai? Pui­kus spren­di­mas – nuo­lat tau­py­ti „juo­dai die­nai“. Tai ne­reiš­kia, kad tu­rė­tum į ko­ji­nę kiš­ti di­džiu­les su­mas pi­ni­gų. Ta­čiau su­kau­pu­si bent ke­le­tą šim­tų li­tų net ir su­sir­gu­si jau­sie­si daug drą­siau, o pri­rei­kus pa­pil­do­mų iš­lai­dų ne­pul­si į pa­ni­ką, kad ne­tu­ri iš ko su­si­mo­kė­ti.

Ir tai – vi­sai ne ka­lam­bū­ras. Svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das, su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba, kū­no mankš­ti­ni­mas ir grū­di­ni­mas – pui­kios dau­ge­lio li­gų pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nės. Jos pa­de­da ne tik ne­sirg­ti, bet ir su­sir­gus daug grei­čiau pa­sveik­ti.