Pas­ta­rą­jį pus­me­tį Skais­tė su Ali­na, ga­li­ma sa­ky­ti, gy­ve­na Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to pa­la­to­je.

Na­muo­se – pas ma­mą Del­tu­vo­je per tą lai­ką bu­vo grį­žu­sios vos dau­giau nei mė­ne­siui... 

Jei ne Skais­tės drau­gų laiš­kas mū­sų laik­raš­čio re­dak­ci­jai, pa­ti jau­na mo­te­ris apie tai ne­bū­tų pra­bi­lu­si. Ji yra iš tų, ku­rie net ir di­džiau­sias ne­lai­mes ban­do iš­gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ban­do, kol tai dar įma­no­ma. Pa­na­šu, kad šį­kart – ne­la­bai. Nes net ke­lio­nė au­to­bu­su iš Vil­niaus į Uk­mer­gę Skais­tei – per bran­gi. O ką jau kal­bė­ti apie gy­dy­mą ir pra­gy­ve­ni­mą Vo­kie­ti­jo­je...

23 me­tų Skais­tė pa­sa­ko­jo kiek-vie­ną die­ną lau­kian­ti, ka­da me­di­kai pra­neš, kad jos duk­rą jau ga­li­ma ope­ruo­ti – gy­dy­mas che­mo­te­ra­pi­ja be­veik baig­tas.

Ži­no­da­mi la­bai su­dė­tin­gą jau­nos ma­mos fi­nan­si­nę būk­lę, me­di­kai, pa­sak jos pa­čios, ir pa­tys ieš­ko vi­so­kių bū­dų, kas ga­lė­tų ly­dė­ti ją ir Ali­ną į Vo­kie­ti­ją, kas ga­lė­tų fi­nan­siš­kai pa­dė­ti.

„Ne­ži­nau, ka­da, man at­ro­do – kiek­vie­ną die­ną ga­li pra­neš­ti, kad jau ruoš­tu­mė­mės ke­lio­nei“, – šią sa­vai­tę te­le­fo­nu iš li­go­ni­nės kal­bė­jo Skais­tė.

Grįž­ti na­mo – šven­tė

Jau­na mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad pas­ta­rą­jį pus­me­tį, po to, kai duk­rai bu­vo nu­sta­ty­ta la­bai sun­ki li­ga, ne­su­ge­bė­jo su­si­tvar­ky­ti jo­kių do­ku­men­tų ga­li­mai pa­šal­pai gau­ti – tam tie­siog ne­tu­ri lai­ko.

Pen­ke­rių me­tų li­go­niu­kę slau­gan­ti ir tre­jų me­tų sū­nų au­gi­nan­ti mo­te­ris da­bar gy­ve­na iš itin men­kos vals­ty­bės pa­ra­mos – 230 eu­rų duk­ry­tės ne­įga­lu­mo pa­šal­pos. Pra­ėju­sį mė­ne­sį šią pa­šal­pą ga­vo pir­mą sy­kį.

Su vai­kų tė­vu mo­ters ke­liai iš­si­sky­rė prieš me­tus – dar iki duk­ros li­gos. Iš vy­ro ali­men­tų ne­gau­na, dėl jų kreip­tis į teis­mą da­bar ne­tu­ri jo­kių ga­li­my­bių. Nors ir ži­no apie vai­ko li­gą, gy­ve­ni­mo drau­gas nie­kuo ne­pa­de­da.

Per pas­ta­rą­jį pus­me­tį Skais­tė na­muo­se Del­tu­vo­je pra­lei­du­si vos dau­giau kaip mė­ne­sį. Grį­žus pir­miau­siai no­ras – kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti su tri­me­čiu sū­ne­liu. Jį pri­žiū­ri Skais­tės ma­ma. Ki­ta itin svar­bi už­duo­tis bū­nant na­muo­se – sau­go­ti pa­pras­to pa­sau­lio pa­si­il­gu­sią duk­re­lę. Ją na­mie pri­žiū­ri it kiau­ši­nį, kad ne­už­si­gau­tų gal­vy­tės, kad ne­su­sirg­tų, jo­kiu bū­du – kad ne­iš­ei­tų į lau­ką švie­čiant sau­lei. Lai­kan­tis gy­dy­to­jų nu­ro­dy­mų, sten­gia­si lai­ką leis­ti tik kam­ba­ry­je.

Rim­tos li­gos ne­įta­rė

Ka­da pa­ste­bė­jo, kad jos mer­gy­tei kaž­kas ne­ge­rai? Skais­tė sa­ko, kad bu­vęs anks­ty­vas va­sa­ris – ko­vo pra­džia, kai pa­ma­tė, kad duk­ra ta­po ki­to­kia. Mer­gai­tė pra­stai mie­go­jo, bu­vo van­gi, nuo­lat no­rė­jo mie­go.

Jau­na mo­te­ris ti­ki­na ne vie­ną kar­tą ve­žu­si vai­ką pas šei­mos gy­dy­to­ją, ta­čiau jo­kios li­gos me­di­kai ne­įta­rė.

Vie­ną ry­tą iš po nak­ties prie duk­ros au­sy­tės ma­ma pa­ste­bė­jo stai­ga iš­ki­lu­sį gu­zą. Vėl – į po­li­kli­ni­ką. Šį­kart ga­vo siun­ti­mą į On­ko­lo­gi­jos cen­trą, kur sku­biai at­si­dū­rė re­a­ni­ma­ci­jo­je.

Po ne­il­gai tru­ku­sių ty­ri­mų vai­ko gal­vo­je ša­lia au­sy­tės bu­vo ap­tik­tas na­vi­kas. De­ja, pa­aiš­kė­jo, kad jis – pik­ty­bi­nis.

Me­di­kų tei­gi­mu, aug­lys la­bai su­dė­tin­go­je vie­to­je. Lie­tu­vo­je jo ne­ope­ruos, ke­ti­na siųs­ti į Vo­kie­ti­ją.

Jau be­veik pus­me­tį mer­gai­tė in­ten­sy­viai gy­do­ma che­mo­te­ra­pi­ja. Kiek kur­sų pra­ei­ta, ma­ma ne­be­su­skai­čiuo­ja. Sa­ko – la­bai daug vais­tai lei­džia­mi kas ke­lias die­nas su tam tik­ro­mis per­trau­ko­mis.  Po pir­mų se­an­sų mer­gy­tei iš­slin­ko plau­ku­čiai, ta­čiau, pa­sak ma­mos, ne tai vai­kui sun­kiau­sia. Sun­kiau­sia – nuo­la­ti­nė ali­nan­ti che­mo­te­ra­pi­ja, py­ki­ni­mas po kiek­vie­no kur­so ir la­bai di­de­lis no­ras na­mo...

Ali­nai, ku­rios lau­kia su­dė­tin­ga ope­ra­ci­ja, ir jos ma­mai Skais­tei Du­dai­tei ga­li­te pa­dė­ti fi­nan­siš­kai: AB „Swed­bank“, LT457300010119833725.