Ilgaamžei sveikatos gali pavydėti gerokai už ją jaunesni žmonės – nors ir sunkiai vaikšto, senolė gyvena ir tvarkosi savarankiškai. „Nespėjau ir pamatyti, kaip šitiek metų pragyvenau“, – sako daug vargo ir netekčių gyvenime mačiusi moteris.

Savo gražioje sodyboje Meilūnų kaime J. Talalienė rūpinasi namais, žiemą pasikūrena krosnį, pasigamina maisto. Labai mėgsta kambarinius augalus. Dabar džiaugiasi daugybę žiedų sukrovusia klivija – suskaičiavo 17 ar 18 žiedų. Kad jie ilgiau nenuvystų išneša vazoną į vėsesnį kambarį.

„Išeinu laukan, pavaikštau, pasikūrenu, labai norisi vasarą ir darže pabūti, paravėti, bet  sveikata jau neleidžia“, – sako jubiliatė.

Garbaus amžiaus sulaukusia savo mama rūpinasi patys jau pensinio amžiaus sulaukę vaikai.

Tiesa, nė vienas jų nėra įsikūręs pašonėje: 68-erių metų Edvardas gyvena Vilniuje, 73-ejų metų Edmundas – Panevėžyje. 80 metų jau perkopusios įdukros Angelė ir Irena taip pat gyvena atskirai: viena – Panevėžyje, kita – Kaune. Dar du vaikai Henrikas ir Zenona, deja, jau iškeliavę anapilin.

Vaikai yra baigę mokslus, įgiję specialybes, visą gyvenimą dirbę inžinieriumi, veterinaru, ekonomiste, bendrovės administracijos darbuotoja...

Skambina kasdien

Juzės sūnūs mamai skambina kiekvieną dieną. Pagal susitarimą vienas per pietus, kitas – vakare. Jei tik ko prireikia, tuojau pat atskuba į Meilūnus. Čia prineša mamai malkų, atveža maisto, vaistų. Sako susitinkantys su mama kas savaitę. Įdukros jau pačios garbaus amžiaus, sveikatos nebeturi, atvažiuoja rečiau.

„Pensionai jau jie visi – visokių sveikatos bėdų ir jie patys turi“, – apie savo vaikų amžių pajuokauja šimtametė.

Savarankiškai besitvarkanti moteris sako televizoriaus beveik nežiūrinti – nepatinka. Įsijungia nebent, kai kas atvažiuoja, o sekmadieniais visada išklauso transliuojamų šventų Mišių. Džiaugiasi tokia galimybe, o per Verbų sekmadienį net paprašė kaimyno, kad verbą jai nuskintų – per televizorių kunigas ją pašventino ir palaiminimą suteikė.

O štai radijo šimtametė klauso labai dažnai. Jei klausydama žinių ko nesupranta, prašo, kad sūnūs paaiškintų, aptaria su jais visus šalies ir užsienio įvykius.

Matė daug vargo

J.Talalienė pasakojo gyvenime mačiusi daug vargo ir skaudžių netekčių. Kai buvo dar vaikas, mirė tėvelis. Kažkodėl gerai prisimena jį mirusį, pašarvotą. Prisimena, kad labai gailėjo, ilgai verkė.

Mama tapo našle, vėliau ištekėjo, bet vaikų daugiau nesusilaukė. „Pas mamą augau viena“, – sako Juzė, kuriai vaikystėje teko dirbti įvairius darbus – tarnauti pas žmones. Baigė tik keturis tuomet vadintus mokyklos skyrius.

Prisimena, kai užėjo karas. Tolimuose prisiminimuose – labai neįprasta scena – duona juos vaišinantys kareiviai. 

Kai pačiai teko kurti šeimą, būdama 21-ų ištekėjo už našlio Edvardo Talalos. Vyras augino dvi be mamos likusias dukras.

Užaugino jas kaip savas. Su vyru susilaukė dar keturių vaikų – trijų sūnų ir dukros. Deja, vienas sūnus ir dukra jau mirę.

Gelbėjo bulvės

J.Talalienė pasakojo, kad su vyru daug metų dirbo kolūkyje. Kai jis kūrėsi teko atiduoti ir savo gyvulius, ir grūdus. O paskui buvo labai sunkus metas. Atsimena, jog kolūkis skyrė prie namų tik 30 arų žemės. Tada net maisto namuose pritrūkdavo. Kad išmaitintų gausią šeimą, suarė didelį kiemą ir pasodino bulvių. Vyriausios dukros kartą prisiminė, kokios skanios būdavo tos keptos bulvės.

Šimtametės sutuoktinis turėjo vyrui ne visai įprastą amatą – buvo siuvėjas. Siūdavo jis daugiausia vyrams kailinius, kelnes. Tačiau ir visą savo šeimą apsiūdavo. Pora pati ir namus pasistatė. „Kaip kitaip, samdyti nebuvo iš ko“, – prisimena anuos laikus.

Tuose pačiuose namuose iki pat mirties gyveno ir Juzės mama. Iš šių namų iškeliavo, mokslus baigė ir savus gyvenimus sukūrė būrys vaikų.

Paskui mirė mama, po kiek laiko staigi mirtis ištiko vyrą. Daug jau metų nuo to laiko praėjo. Didžiulis skausmas buvo ir laidoti savo vaikus. Nebeliko ir draugių, artimiausių kaimynių, nebėra jau su kuo pasikalbėti. „Net nepastebėjau, kad tiek metų jau sulaukiau“, – atsidūsta A. Smetonos laikus prisimenanti moteris.

Teko ir pasigydyti

Sveikatos bėdų jubiliatė labai daug neturėjo. Prisimena tik dvi. Kadaise teko gydytis nuo tuberkuliozės. Ligoninė, kur gydomi tokie ligoniai, veikė Ukmergėje, Klaipėdos gatvėje. Gulėti ten teko ne vieną mėnesį. Prisimena su kita ligone pareigingai gėrusios paskirtus vaistus ir abi pasveiko. O buvo moterų, kurios vaistus išmesdavo. Tas liga vėliau įveikė. Sirgdama Juzė prisimena: kad nebūtų nuobodu mezgusi drabužius ir dovanojusi juos ligoninės medikėms.

Kitas ilgai trukęs susitikimas su daktarais įvyko kiek kitokiomis aplinkybėmis – susilaužius koją. Prisimena, kad nelaimė nutiko kelyje. Nuo namų buvo nuėjusi jau nemažą kelią, kai, kirsdama vandens pilną užšalusį griovį, įlūžo. Šiaip ne taip parsigavo namo. Trauma buvo tokia rimta, kad koją teko operuoti ir suveržti metalinėmis plokštėmis, net septyniais varžtais. Gydymas buvo ilgas ir skausmingas, ligoninėje pragulėjo gal keturis mėnesius. 

Trauma atsiliepia ir šiandien – senolė sako, kad dėl skausmų labiausiai ta koja ir neduoda ramybės – gadina gyvenimą. Mano, kad dabar daktarai gal ligonių taip nebegydo.

Pasveikinti su 100-o metų gimtadieniu savaitgalį į Ukmergę susirinko visa gausi jubiliatės šeima – vaikai, anūkai, proanūkiai, gyvenantys ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Pasveikinti su 100-o metų sukaktimi atvyko ir Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas bei administracijos darbuotojai.