Jau pirmaisiais gyvavimo metais Kultūros rūmų vaikų lėlių teatras prisistatė labai sėkmingai. 1988-aisiais su Justino Marcinkevičiaus „Voro vestuvės“ teatras tapo Palangoje vykusios respublikinės „Molinuko“ lėlių teatro šventės laureatu. Šventėje dalyvavo septyni kolektyvai, atrinkti zoninėse apžiūrose. Ukmergiškiai buvo apdovanoti tuometinio respublikinio mokslinio metodinio kultūros centro diplomu už originalią širmą ir lėlių žaismingumą (Kvietkauskaitė Regina. Iš Palangos su diplomais. Gimtoji žemė, 1988-04-26, Nr. 50).
Tų pačių metų gegužę teatras apdovanotą spektaklį rodė namuose (Gimtoji žemė, 1988-05-21, Nr. 61).
1989-aisiais pradėdama naują sezoną režisierė kvietė į „lėlių teatro studiją“ tris grupes: 5–8 metų amžiaus vaikų, 4–9 klasių moksleivių ir suaugusiųjų vaidinti marionetėmis (Gimtoji žemė, 1989-09-21, Nr. 114).
1990-ųjų pavasarį lėlių teatras kvietė į spektaklį „Trolis Mumis ir kometa“ pagal T. Janson (Gimtoji žemė, 1990-03-13, Nr. 30). Apie spektaklį rašyta: „Neįprasti, išradingi pačių mergaičių siūti kostiumai, dailios Laimos Spalgėnienės (dabar – Dzigaitė) dekoracijos, įdomi, meniška režisūra ir laisvas vaidmenų interpretavimas tapo žaismingu, nepaviršutinišku vaikiškos pasaulėjautos vaizdavimu scenoje“. Pažymima, kad artistai vaidindami ne tik kalbėjo, bet ir šoko „lambadą“. Vaidino Vilma Vitkūnaitė, Šarūnė Jasiūnaitė, Laura Davidavičiūtė, Giedrė Šeibokaitė, Jūratė Mažeikaitė, Vitalija Paleckytė, Edita Jurgaitytė, Erika Pečiulytė, Edita Kalibataitė, Lina Pakonytė, Vaida Veževičiūtė, Diana Jevsejenkovaitė ir Tadas Survila (Jastramskienė Loreta. Gimtoji žemė, 1990-03-17, Nr. 33).
Teatro dienos proga publikuotos režisierės mintys apie teatrą. Ji sakė: „Šventė ateina tuomet, kai baigi darbą, kai pastatai spektaklį. Ieškojimai ir atradimai – jie būtini režisieriaus darbe. Ir profesionalų, ir neprofesionalų.“ Dalijasi svarstymu, kuo skiriasi šios dvi grupės, pateikdama girdėtą palyginimą, kad profesionalus menas yra šiltnamio gėlė, prižiūrima ir globojama, o neprofesionalus – lauko gėlė, kuria niekas nesirūpina, bet ji vis tiek auga. N. Velikarodnych dalijosi ir mėgėjų teatro kasdienybe – aktoriams niekas nemoka algų, režisierė pati renka trupę, siuva lėles, stato spektaklius. Ji pasakojo trečius metus dirbanti su vaikais, atskleidė norinti suburti suaugusiųjų grupę. Matyt, į pirmąjį kvietimą suaugusieji neatsiliepė. Pastebėjo, kad Lietuvoje tuo metu daugėjo lėlių teatrų, manė – neatsitiktinai, o dėl sunkaus gyvenimo. „Lėlės – jomis lyg pridengi tą nuovargį, žaidi.“ Apie kūrybines paieškas sakė, jog dar nepasirinko vieno lėlės modelio, išbandė skirtingus vaidinimo variantus, kai vaidina vien lėlės, kai vaidina patys vaikai, apsirengę lėlėmis. Pasakojo, jog pradėjo įrenginėti kamerinę sceną – tai buvo sunkus, bet daug įdomaus žadantis darbas (Jastramskienė Loreta. Godo Slampinėja provincijoj. Gimtoji žemė, 1990-03-27, Nr. 37).
Teatras spektaklio apie Trolį Mumį ištraukas rodė ir Teatro dienos proga surengtoje šventėje tarp kitų rajono vaikų teatrų (Gimtoji žemė, 1990-03-31, Nr. 39).
1991-aisiais teatras kvietė į ketvirtą spektaklį. – V. Žilinskaitės pjesę „Paršiukas ir parašiutas“. Vaidino: Jurgita Stalimėkaitė – Paršiukas, Kristina Troškina – Šimtakojis, L. Davidavičiūtė – Vasara, Renata Zakarauskaitė – Žiema, Inga Peleckaitė – Ruduo, Jolita Katinaitė – Pavasaris, Renata Lukošiūtė – Varna, V. Vėževičiūtė – Varna ir Pūkelis. Apie darbą iki premjeros rašyta: „Pusmetį vaikšto režisierė su adatom, medžio ir skudurėlių gabalais, tūno jaunosios aktorės siūdamos, kol išmuša valanda.“ Įvardyta tokio darbo reikšmė žiūrovams – „sėti lėlių teatro pažinimą“, ir aktoriams, kurių žiūrovai nemato, nes mato tik jų įgarsintas ir valdomas lėles „Žmogus, kuris atėjo pas režisierę vienoks, o išeis – jau kitas, šį tą supratęs ir išgyvenęs“ (Jastamskienė Loreta. Lėlės ir mes. Gimtoji žemė, 1991-05-15, Nr. 39).
1991-aisiais teatras turėjo nuolatines patalpas, nes skelbiant apie naujų narių priėmimą, besidomintieji kviesti atvykti į lėlių teatro studiją pirmame Kultūros rūmų aukšte. Rinktos vaikų ir paauglių grupės (Gimtoji žemė, 1991-05-15, Nr. 39).
1992-aisiais kvietė naujas spektaklis „Mažos, mažos pasakaitės“, sukurtas pagal G. Ciferovo kūrybą. Jis rodytas ir Jonavoje festivalyje „Mokyklinis teatras 92“, kur mažieji lėlininkai buvo apdovanoti už vaidybą (Gimtoji žemė, 1992-06-06, Nr. 65). Spektaklio personažai – žvėrys ir gyvuliai. Rašoma, kad spalvingas lėles spektakliui pagamino „Panevėžyje gyvenantis lėlių meistras“, tačiau straipsnyje neįvardyta, kas jis. Paminėtas vyriausias atlikėjas – aštuonmetis Marius Taparauskas, kiti – jaunesni, nes ne visi jau lankė mokyklą. Tai – Vaidas Kurmelis, Gerda Grotuzaitė, Dovilė Širvelytė, Giedrė Apanavičiūtė, Vilma ir Irma Bernatonytės. O mažiausiai aktorei Aistei Augustinaitei tebuvo vieni metai. Rašyta: „su kokiu džiaugsmu vaikai vaidina scenoje“, „mažieji artistai jaučia ir savo vertę, puikiai supranta, kad jie – teatre“. Įvardytas garso operatorius Aurimas Vančenkovas. Jo žinioje buvo ne tik muzika, bet ir rekvizitas (Griškevičienė Rasa. Ketvirtadienį, po saule. Gimtoji žemė, 1992-06-30, Nr. 73).
Tais metais Ukmergėje pirmą kartą surengtas festivalis „Debesų avytė“, kurį organizavo N. Velikarodnych, bet jos vadovaujami lėlininkai spektaklio nerodė (Gimtoji žemė, 1992-07-21, Nr. 81).
1994-aisiais žinių spaudoje apie teatro veiklą neišliko.
1995-aisiais skelbta žinutė Teatro dienos proga kvietusi mažuosius žiūrovus į premjerą, tačiau nenurodyta, kurio teatro (Gimtoji žemė, 1995-02-25, Nr. 23). Kitoje žinutėje skelbta, kad rodomas spektaklis „Čipolino nuotykiai“, bet vėlgi teatras nenurodytas (Gimtoji žemė, 1995-03-25, Nr. 35).
1996-ųjų spaudoje rašyta, kad Kultūros rūmų lėlių teatro būrelio vadovė N. Velikorodnych ir Dailės mokyklos direktorė Birutė Žilėnienė įgyvendino bendrą projektą. Buvo sudaryta programa ir aktoriai Giedrė Kazėnaitė, Karolina Grušauskaitė, Jurgita Jackevičiūtė, Lina Jurevičiūtė, Rūta Lukoševičiūtė, V. Kurmelis, Roberta Firavičiūtė, Nerijus Navickas, Viktorija Davidavičiūtė ir Viktorija Adomonytė greta teatrinio lavinimo dar lankė Dailės mokykloje vykstančias lipdymo, tapybos pamokas, kurias vedė Vida Grigaliūnaitė, B. Žilėnienė. Teatralai išbandė įvairias tapybos, lipdymo iš molio technologijas. O Kultūros rūmuose vaidinant improvizuotą spektaklį apie Makaronų nuotykius, režisuotą N. Velikorodnych, parodė ir savo darbelių parodą, kurioje buvo įvairios molinės kaukės, statulėlės, nulipdyti žvėreliai, piešiniai. „Pradžiugino ir spektakliukas, kuriame buvo daug šokama, atsiradusios vaidybinės užuomazgos: Makaronai (šešios mergaitės) ieškojo nuotykių dideliame mieste. Neblogas ir muzikinis apipavidalinimas, apšvietimas. Rezultatas neprastas ir teikia vilčių, nes buvo galima įsitikinti specifinio žanro (dailės ir teatro) kūrybinio darbo reikalingumu“, – rašyta spaudoje (Kostas Vabalas. Kūrybinė ataskaita. Gimtoji žemė, 1996-05-30, Nr. 63).
1997, 1998 metais spaudoje nepavyko rasti įrašų apie teatrą.
Teatras turi vardą
1999-aisiais Ukmergės kultūros centrui skelbiant apie būrelius vėl kvietė vaikų lėlių teatro studija su vadove Natalija Kovarskiene. Rinko 7–11 ir 11–17 metų vaikus ir jaunimą (Ukmergės žinios, 1999-09-09 Nr. 31).
2000-aisiais teatras gavo vardą – pirmą kartą paminėtas pavadinimas „Katino Murklio“ lėlių teatras. Vaikystės šventės metu savo patalpose teatras rodė spektaklį „Julija ir kepti kalakutai“ (Gimtoji žemė, 2000-05-27, Nr. 61; Ukmergės diena, 2000-05-27, Nr. 61; Ukmergės žinios, 2000-05-27, Nr. 61; Ukmergės žinios, 2000-06-01, Nr. 63).
Rudenį naujus narius jau kvietė „Katino Murklio“ lėlių teatras, Rinktos dvi grupės: 7–9 ir 11–12 metų amžiaus (Gimtoji žemė, 2000-09-09, Nr. 104).
2001-aisiais grįžo festivalis „Debesų avytė“, išsigryninęs formatą – kaip lėlių teatrų festivalis. Jame „Katino Murklio“ teatras rodė „Pasaką apie upę“ (Gimtoji žemė, 2001-04-14, Nr. 44).
Vaikystės šventėje teatras taip pat rodė šį spektaklį (Ukmergės žinios, 2001-05-31, Nr. 62).
Rudeniniame skelbime teatras rinko naujus narius – vaikus (Gimtoji žemė, 2001-09-11, Nr. 106).
Lapkritį teatras vaidino vaikų ir jaunimo studijos „Nykštukas“ gimtadienyje, pasirodė didžiojoje scenoje (Gimtoji žemė, 2001-11-15, Nr. 133; Ukmergės žinios, 2001-11-15, Nr. 131).
2002-ieji metai į Ukmergę pakvietė regioninę lėlių teatrų šventę „Molinuko teatras“. Skelbta, kad ukmergiškis „Katino Murklio“ teatras jame rodė „Kačių ir pelių kelionė į vestuves“ (Gimtoji žemė, 2002-04-06, Nr. 39; Ukmergės žinios, 2002-04-06, Nr. 39).
Tačiau buvo ir kita publikacija apie visai kitą spektaklį, joje rašyta: „Didesni kultūriniai renginiai vaikams Ukmergėje, tarkim, įvykęs tarptautinis vaikų teatro festivalis „nustūmė“ į šalį dėmesio vertą ir šiltai jaunųjų žiūrovų sutiktą „Katino Murklio“ vaikų teatro neseniai parodytą spektaklį „Vienoje karalystėje“. Režisuotame N. Kovarskienės spektaklyje Jaunimo mokyklos mokiniai persikūnijo į pirklius, vandenius, velnius, plėšikus, kaip ir kiekvienoje karalystėje gyvena ir valdo šalį karalius, karalienė, o jų duktė – aikštinga karalaitė... Beveik valandą trukusį spalvingą spektaklį režisierė N. Kovarskienė žada parodyti kituose vaikų teatro festivaliuose (Vienoje karalystėje. Ukmergės žinios, 2002-04-06, Nr. 39). Šįsyk įvardyti ne kultūros centro būrelio nariai, o Jaunimo mokyklos mokiniai, vis tik po tuo pačiu „Katino Murklio“ teatro vardu ir vadovaujami tos pačios režisierės. Vaidino: E. Juknytė, L. Ambrulevičiūtė, J. Podgornovaitė, D. Mačiulytė, D. Žalgevičiūtė, J. Šlikova, J. Jurevičiūtė, G. Martišiūtė, E. Polovinko, M. Mackevičius, L. Lapinskaitė, E. Slabadionaitė, J. Elistratovaitė, A. Polovinko, V. Slabadionaitė, R. Parednytė, I. Perednytė.
Vaikystės šventėje teatras rodė „Kačių ir pelių kelionė į vestuves“ (Ukmergės žinios, 2002-05-30, Nr. 61; 2002-06-01, Nr. 62).
Rudenį teatras vėl kvietė naujokus (Gimtoji žemė, 2002-09-09, Nr. 102).
Pirma plati apžvalga
Lėlių, juolab vaikų, teatrui spauda neskyrė daug dėmesio, tad išliko tik spektaklių pavadinimai be platesnių aprašymų. 2003-iųjų pradžioje pirmą kartą publikuota didesnės apimties publikacija, skirta lėlių teatrui – Zitos Stundžytės straipsnis „Katinas Murklys“ veda vaikus į pirmus kūrybinius bandymus“ (Ukmergės žinios, 2003-01-04, Nr. 1). Straipsnyje aprašytos patalpos, kūrybinės sąlygos, bendradarbiavimas. Į patalpas vedė smagi rodyklė: ant sienos išpaišytos katino pėdelės ir užrašas „Katino Murklio teatras“. Studija kukli, bet vaikams tai mielas kampas: vaidinimui, susiėjimams, kartu tai ir lėlių dirbtuvės bei sandėlis, kuriame, nepaisant teatro pavadinimo, gyvenama ir pelių, retsykiais apgraužiančių marionetes“ (Stundžytė Zita. „Katinas Murklys“ veda vaikus į pirmus kūrybinius bandymus. Ukmergės žinios, 2003-01-04, Nr. 1).
Publikuotos pačios N. Kovarskienės mintys, kad tarp vaikų lėlių teatras nėra toks populiarus kaip kiti saviveiklos žanrai, bet kartą atėję į šį ratelį palaipsniui susižavi ir lieka vaidini iki brandos. „Katino Murklio“ teatras tuo metu buvo vienintelis toks kolektyvas rajono kultūros įstaigose. „Lėlininkų“ grupelė dar buvo „Eglutės“ vaikų darželyje. Ukmergė nebuvo išimtis, šalyje tuo metu priskaičiuoti 34 vaikų lėlių teatrai, o tokios specializacijos režisieriai iki tol nebuvo ruošiami. Režisierė dalijosi mintimis, kad menką žanro populiarumą lemia jo savotiškumas – tai, kad vaidinama su daiktu – lėle. Iš straipsnio pirmą kartą skaitytojas sužino apie lėlių teatro specifiką. „Kol įgundama valdyti marionetę, pjesės tekstas gyvena sau, lėlė – sau“ (Stundžytė Zita. „Katinas Murklys“ veda vaikus į pirmus kūrybinius bandymus. Ukmergės žinios, 2003-01-04, Nr. 1).
Lėles reikdavo pasisiūti patiems. Prisimindama teatro pradžią N. Kovarskienė sakė, kad keliems vaidinimams teatras turėjo profesionalaus lėlių kūrėjo Vitalijaus Mazuro lėles.
„Profesionalo padaryta marionetė – tai meno kūrinys“, – režisierė pasakojo apie lėles, kurios, kaip rašoma, kainuodavo iki kelių šimtų dolerių. „Žinoma, visa tai – ne rajoninių kultūros namų saviveikliniam būreliui. Užtat jiems neatskiriamas lėlių teatro gyvenimo bruožas – lėles siūti patiems. Jų išvaizdą diktuoja režisūrinis spektaklio sprendimas, o kaip tai įkūnyti didžiausia pagalbininkė – kultūros rūmų dailininkė Laima Dzigaitė. Tiesa, pasak režisierės, kartais išeina, kad suplanuoji vienaip, bedirbant išeina kas kita... Be to, tenka rasti medžiagų, konstrukcijų (užtat Natalija Kovarskienė mielai prima visokią žaliavą, kuri gali praversti marionečių gamybai). Kita vertus, visus šiuos vargus atperka galimybė duoti laisvę fantazijai ir išmonei, paskui mokytis valdyti savo kūrinį, išgauti iš jo įsivaizduojamą spektaklio herojaus charakterį. Vaikai mėgsta parsinešti namo lėles „prisijaukinti“. Režisierės teigimu, užvis įdomiausia – ne rezultatas, o pats kūrybos procesas. Lėlininkai išmėgina įvairiausius būdus: plokščias lėles, stalo, šešėlių teatrą. [...] Kitas Iėlininkų vargas (kaip, beje, ir visiems saviveiklos teatrams) – pjesių trūkumas. Tenka patiems improvizuoti“ (Stundžytė Zita. „Katinas Murklys“ veda vaikus į pirmus kūrybinius bandymus. Ukmergės žinios, 2003-01-04, Nr. 1).
Toliau rašyta, kad N. Kovarskienė knygose ieško naujovių iš pasaulio lėlių teatrų praktikos. „Katino Murklio“ teatrą tuo metu lankė dvi grupės. Jauniausioji levutė buvo pirmokė, vyriausioji Katia – devintokė. Daugelis vaikų vaidino jau kelintus metus. Jie dalinosi, kad teatre patinka, nes, nepaisant skirtumų, yra draugiški, patinka išmokti naujų dalykų, išvykos su spektakliais, dalyvavimas šventėse, per eglės įžiebimą teko būti Kalėdų Senelio palydoje.
Tuo metu jie siuvo lėles dviem spektakliams: V. Žilinskaitės „Paršelis ir parašiutas“ ir pagal Brolių Grimų pasakas. Taip pat ruošėsi rengti festivalį „Debesų avytė“, kuris jau buvo tradicinis. (Stundžytė Zita. „Katinas Murklys“ veda vaikus į pirmus kūrybinius bandymus. Ukmergės žinios, 2003-01-04, Nr. 1).
Tais metais balandį teatras dalyvavo Molėtuose vykusiame respublikiniame vaikų lėlių teatrų festivalyje „Rudnosiukas“, kur rodė „Paršiukas ir parašiutas“. Šį spektaklį gegužės mėnesį rodė ir Ukmergėje (Ukmergės žinios, 2003-05-03, Nr. 49).
Besibaigiant metams, gruodžio pradžioje kolektyvas spektaklį rodė „Elfų“ׅ teatre Vilniuje, kur vyko penktoji Rytų Lietuvos vaikų lėlių teatrų šventė „Karūna 2003“ (Ukmergės žinios, 2003-12-04, Nr. 140).
Megztos lėlės
Veikiant lėlių teatrui kultūros centre, teatro idėjos plito ir mokyklose. Spaudoje rašyta, kad buvę „Katino Murklio“ teatro artistai Antano Smetonos gimnazijoje pasirinko teatro pamokas. Jų mokytoja tapo N. Kovarskienė. Jie paruošė sveikinimą 2004-ųjų Teatro dienos proga. Rašyta: „Auga jaunoji aktorių, režisierių karta, turinti naujų idėjų, sumanymų nustebinti pasaulį“ (Ukmergės žinios, 2004-03-27, Nr. 35).
Tuo metu Vaikų lėlių teatras savo darbais bei jo režisierė savo sumanymais, kurių per metus įgyvendindavo ne po vieną, sulaukdavo vis daugiau dėmesio.
Jau vasario mėnesį paskelbta apie būsimą premjerą pagal Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio) poemą „Meškiukas Rudnosiukas“. Rašyta: „Nors premjera yra pagrindinis vaikų rūpestis, tačiau „Katino Murklio“ teatro laukia ir kiti renginiai. Artimiausiu metu jis keliaus į kraštotyros muziejų, kur dalyvaus teatro pamokėlėse vaikams, o vėliau numatyta išvyka į Rokiškį“ (Lėlių teatras ruošiasi premjerai. Gimtoji žemė, 2004-02-21, Nr. 21).
Kovo 31 d. „Katino Murklio“ teatras kvietė į naują premjerą – V. Nemunėlio „Rudnosiukas“. Prieš tai spektaklis jau buvo parodytas ir pastebėtas kitų regioninėje lėlių teatrų šventėje „Molinuko teatras“ Rokiškyje. Kolektyvas pakviestas į „Rudnosiuko“ šventę Molėtuose ir respublikinį lėlių teatrų festivalį Kuršėnuose (Bataitienė Zita. Vaikus linksmins megztas Rudnosiukas. Ukmergės žinios, 2004-03-30, Nr. 36).
Režisierė dalijosi mintimis apie lėlių teatrą lankančius vaikus, kad jie labai emocionalūs, nenuoramos, todėl sunku suvaldyti, tačiau drąsūs scenoje. Naujame spektaklyje vaidino 9 vaikai – visi studijos naujokai. Adomui, kuris vaidino Bitę, ir Urtei – Ožkytei, buvo septyneri. Kiti nedaug vyresni. Pagrindinį Rudnosiuko vaidmenį kūrė Dominykas.
Išskirtinis spektaklio bruožas buvo Linos Strimaitienės megztos lėlės. Ilgai trukusį bendrą režisierės ir lėlių autorės kūrybinį darbą (nuo spalio mėnesio) režisierė apibūdino, sakydama „tai buvo šventa kankinystė“. Spektakliui buvo sukurta 12 lėlių – Rudnosis, Rudnosienė, Rudnosiukas, Mokytoja, Voverytė, Ožkytė, dvi Varnos ir keturios Bitės. Taip pat buvo numegztos ir spalvingos dekoracijos. Tai buvo pirmas L. Strimaitienės darbas, kuriant scenografiją ir personažus. Ji galvojo studijuoti tuo metu jau atsiradusią lėlių teatro režisūros specialybę Klaipėdos universitete. N. Kovarskienė, jau turėjusi patirties, kalbėjo, kad režisierius-lėlininkas visą gyvenimą mokosi pats (Bataitienė Zita. Vaikus linksmins megztas Rudnosiukas. Ukmergės žinios, 2004-03-30, Nr. 36).
Pradedant naują sezoną, teatras vėl šaukė naujus narius (Ukmergės žinios, 2004-09-14, Nr. 105). Kiek platesnėje naujo sezono apžvalgoje paminėta, kad N. Kovarskienė su teatru dirba jau šešioliktą sezoną (Nemunaitienė Vilma. Kultūros centras pradeda naują sezoną. Ukmergės žinios, 2004-09-14, Nr. 105).
2005-aisiais gegužės 14 d. „Katino Murklio“ teatras renginyje „Hansą Kristianą prisimenant...“, organizuotą Gražvydos Tušienės, rodė H. K. Anderseno „Kiauliaganys“ (Ukmergės žinios, 2005-05-10, Nr. 52; Gimtoji žemė, 2005-05-10, Nr. 53).
Apie spektaklį rašyta: „Jaunieji lėlių teatro aktoriai meistriškai valdė labai charakteringas ir originalias lėles, kurias sukūrė jų vadovė Natalija Kovarskienė ir dailininkė Lina Strimaitienė“ (Žvirblytė Jolanta. Dar vienas renginys, skirtas H. K. Andersenui. Gimtoji žemė, 2005-06-02, Nr. 63).
Rugsėjo 1-osios proga surengtame renginyje „vaikai galėjo bendrauti ir paliesti kalbančias ir judančias „Katino Murklio“ lėlių teatro lėles (Ukmergės žinios, 2005-09-06, Nr. 101).
Kaip ir kasmet teatras rudenį rinko naujus narius (Ukmergės žinios, 2005-09-15, Nr. 105; Gimtoji žemė, 2005-09-14, Nr. 105).
Spalio mėnesį vyko festivalis „Debesų avytė“, kur teatras taip pat rodė „Kiauliaganį“. (Ukmergės žinios, 2005-10-01, Nr. 112).
Po renginio ukmergiškiai sulaukė kvietimo dalyvauti festivalyje Minske (Festivalyje – lėlių įvairovė. Gimtoji žemė, 2005-10-13, Nr. 117).
2006-aisiais balandį kultūros centre surengtas seminaras „Pirmieji mėgėjiškų lėlių teatrų žingsniai. Patirties pasidalijimas“, seminarą vedė Nijolė Čirūnienė, Rokiškio rajono Bajorų kaimo lėlių teatro „ČIZ“ vadovė, bei šio teatro aktorės Dalia Ziemelienė, Bajorų kultūros namų administratorė, ir Nadiežda Ivanova, kuri yra ir Rokiškio rajono viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus lėlių teatro „Padaužiukai“ vadovė (Gimtoji žemė, 2006-04-01, Nr. 35).
„Katino Murklio“ teatro aktoriai tais metais balandį pasirodė rajoninėje vaikų kaimo teatrų šventėje, kuri vyko Lyduokiuose (Gimtoji žemė, 2006-04-06, Nr. 37). Šventėje ukmergiškiai vaidino „Kiauliaganį“. Rašyta, kad šis teatras miestelyje viešėjo pirmą kartą (Meliūkštienė Genė. „Pagrandukas“ atriedėjo į Lyduokius. Gimtoji žemė, 2006-04-20, Nr. 42).
Dėmesio sulaukė lėlės – L. Strimaitienės, tuomet jau studijavusios dailės ir technologijų specialybę Vilniaus pedagoginiame universitete, kūriniai puošė vieną Vilniaus vitrinų. Lina pasakojo, kad, bendradarbiaudama su režisiere N. Kovarskiene, lėles „Katino Murklio“ teatrui ne tik mezgė, bet ir gamino iš sintepono, kiekvieną detalę tvirtindama atskirai, kad būtų lengvos ir nesunkiai valdomos (Bataitienė Zita. Vitrinas papuošė lėlės – marionetės. Ukmergės žinios, 2006-04-01, Nr. 36).
Teatre – gyvenimo pamokos
2007-aisiais – „Katino Murklio“ teatras balandį dalyvavo tuometinėje „Šilo“ vidurinėje mokykloje surengtame Aukštaitijos vaikų lėlių teatrų festivalyje „Gurgutis“, kuriame rodė E. Horn „Atsiprašau, ar jūs ragana?“ (Gimtoji žemė, 2007-04-19, Nr. 43).
Tais metais pasirodė dar viena plati apžvalga, skirta būtent vaikų lėlių teatrui. Joje atkreiptas dėmesys į teatro pavadinimą. „Pavadinom teatrą „Katinu Murkliu“, nes pagalvojom apie murkiantį ir pasakas sekantį katiną“, – cituojama jo vadovė (Griškevičiūtė Vaidotė. Teatro paslaptis vaikams pašnabžda murkiantis katinas, Ukmergės žinios, 2007-06-23, Nr. 69). Apie kūrinių pasirinkimą rašyta, kad vaidinama pagal įvairias pasakas. Aktoriai su vadove pasirenka įdomų kūrinį, ir pasitelkę fantaziją, stato spektaklį. Apie vaikų prisidėjimą, gaminant dekoracijas ir lėles, N. Kovarskienė sakė: „Kai patys daro, labiau saugo“, „Jeigu kokios lėlės lūpa ar ausis atplyšta, liepiu prisiūti“ (Griškevičiūtė Vaidotė. Teatro paslaptis vaikams pašnabžda murkiantis katinas, Ukmergės žinios, 2007-06-23, Nr. 69).
Dar kartą pažvelgta į lėlių teatro specifiką – vaidinant su lėle nepakanka vien judinti raištelius ar pagaliukus, kurie yra prie jos pritvirtinti. „Aktoriai turi atgaivinti lėlę, padaryti ją ypatingą, atrasti tai, kuo ji gali patraukti žiūrovo dėmesį. Ir, žinoma, reikia mokėti dirbti su savo balsu, pritaikyti jį prie herojaus“ (Griškevičiūtė Vaidotė. Teatro paslaptis vaikams pašnabžda murkiantis katinas, Ukmergės žinios, 2007-06-23, Nr. 69).
Jaunieji vaidintojai dalijosi, jog patinka dalyvauti repeticijose, kur visko prisigalvoja, vaidinti šventėse, kituose miestuose, o labiausiai – kaimuose, nes ten publika šiltesnė, nuoširdesnė, spektaklius žiūri susidomėjusi. Dalijosi ir užkulisių istorijomis, kurios nutinka – supainioti ar pamiršti žodžiai, ant galvos užkritusios dekoracijos, į sceną išėję herojai, kurie neturėjo išeiti. Sakė, kad „vieni atsitikimai sukelia daug juoko, dėl kai kurių tenka pasinervinti, nes privalai galvoti, kaip išsisukti iš keblios situacijos, kad to nepastebėtų žiūrovas“ (Griškevičiūtė Vaidotė. Teatro paslaptis vaikams pašnabžda murkiantis katinas, Ukmergės žinios, 2007-06-23, Nr. 69). Pasak straipsnio autorės, tai yra naudingos teatro pamokos, praversiančios gyvenime – išmoksti būti budriu ir įžvalgiu. Teatro vadovė įvardijo ir daugiau teigiamų dalykų – vaikai, lankydami repeticijas, išmoksta drausmės, atsakomybės, nes žino, kad turi laiku lankyti užsiėmimus, išmokti tekstą, mokosi gražiai, tiksliai, plastiškai judėti. Sakė, kad valdant lėlę įskausta raumenys, todėl daro su vaikais pratimus. Be to, teatras suteikia teigiamų emocijų. Režisierė dalijosi mintimis apie kartų kaitą, paaugęs vaikas nebenori vaidinti su vaikiška lėle, reikia kitokios, o užaugęs palieka teatrą, ateina kiti maži (Griškevičiūtė Vaidotė. Teatro paslaptis vaikams pašnabžda murkiantis katinas, Ukmergės žinios, 2007-06-23, Nr. 69). Straipsnyje paminėta, kad teatras kitais, 2008 metais, švęs dvidešimtmetį. Apie festivalį „Debesų avytė“ paminėta, kad jis vyksta kas dvejus metus, yra tarptautinis.
Autorės nuotr.
Prie straipsnio panaudotos laikraščių „Gimtoji žemė“ ir „Ukmergės žinios“ publikacijų nuotraukos:
Gimtoji žemė, 1992-06-30, Nr. 73; 2010-04-15, Nr. 41;
Ukmergės žinios, 2002-04-06, Nr. 39; 2003-01-04, Nr. 1; 2004-03-27, Nr. 35; 2004-03-30, Nr. 36; 2006-04-01, Nr. 36; 2007-06-23, Nr. 69
