Biblioteka Sigitai pažįstama jau 14 metų. Prieš tai ji dirbo Bibliografijos-kraštotyros, o pastaraisiais metais – Kraštotyros ir fondų valdymo skyriuje.
37-erių metų S. Astikienė – ukmergiškė. Baigusi Ukmergės ,,Šilo“ vidurinę mokyklą (dabar progimnazija), pasirinko studijuoti kultūros vadybą Vilniaus universitete.
Vytauto Didžiojo universitete baigė Lyginamųjų kultūros studijų magistro programą, o 2022 metais apgynė mokslo daktaro laipsnį tema ,,Kultūros darbuotojų bendruomenės ir jų tradicijos XX a. viduryje – XXI a. pradžioje“.
,,Skaityti mėgau nuo vaikystės – tai buvo pats mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas“, – mintimis dalinosi S. Astikienė. Paklausus naujosios direktorės, kaip kilo idėja kandidatuoti į bibliotekos direktoriaus postą, atsakė: ,,Dalyvauti konkurse į bibliotekos direktoriaus poziciją nebuvo nei paprastas, nei momentinis sprendimas. Svarsčiau ganėtinai ilgai, tačiau kadangi mano visas profesinis kelias ir moksliniai tyrimai yra susiję su biblioteka plačiąja prasme, be to, jau norėjosi ir tam tikrų pokyčių, nusprendžiau žengti šį žingsnį.
Visada domėjausi profesinėmis naujovėmis, Lietuvos bibliotekų istorija, tradicijomis, kultūros lauko aktualijomis, tad tikiuosi, kad savo sukauptas žinias bei patirtį galėsiu panaudoti kuriant bibliotekos gerovę.“
S.Astikienė mano, kad bet kokie pokyčiai yra naudingi tiek žmonėms, tiek organizacijoms. „Bibliotekoje organizuojama nemažai įvairių veiklų, tačiau matyčiau poreikį įvairovei ir didesniam vietos bendruomenės įsitraukimui. Biblioteka turėtų būti erdvė, kuri įgalina bendruomenės narius pačius kurti įvairius kultūros produktus, jungia skirtingų sektorių organizacijas, tarpininkauja sprendžiant aktualias kultūrines bei socialines problemas“, – apie pokyčius kalbėjo S. Astikienė.
Kaip biblioteką direktorė mato po 10-ies metų? ,,Tai labai aktualus klausimas. Manau, kad kultūros įstaigos jau šiandien imasi pakankamai iniciatyvos įvairių socialinių problemų sprendimuose ir ateityje ši kryptis tik plėsis. Pats kultūros terminas apima visa, kas yra aktualu ir reikalinga mūsų bendruomenės žmonėms, tad, ko gero, po 10-ies metų bibliotekoje matysime daug naujų paslaugų.
Taip pat tikėtina, kad ateityje augs kultūros, taigi kartu ir bibliotekos, mobilumas ta prasme, kad kultūra vis labiau artės prie žmogaus jam įprastoje aplinkoje. Galbūt ne tiek svarbu knygos forma, kiek svarbu yra skatinti ir puoselėti skaitymo kultūrą apskritai. Šiandien skaitytojai gali pasirinkti, kokią – popierinę ar elektroninę – knygą skaityti, ir tai yra puiku. Svarbiausia, kad apskritai būtų noras ir poreikis skaityti.
Dažnas popierinių knygų skaitytojas, manau, gana ištikimas savo pasirinkimui ir renkasi būtent šį variantą.“
Paklausus kokią literatūrą dažniausiai pasirenka ji pati, sakė pastaraisiais metais skaičiusi profesinę literatūrą, mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnius bei knygas etnologijos, antropologijos, istorijos tematika.
„Perskaičiau didelę dalį Lietuvos bibliotekų istorijų. Baigusi doktorantūros studijas, leidau sau šiek tiek pasimėgauti grožinės literatūros kūriniais. Mėgstu skaityti knygas, paremtas tikrais faktais. Ką skaityti renkuosi tiek pagal kolegų rekomendacijas, tiek pagal knygų anotacijas. Knygų mėgėjui dirbti bibliotekoje – tikras privalumas, nes gali rinktis iš daugybės knygų.“
Kalbėdama apie savo šeimą, džiaugiasi, kad ir jos dukra Vėjūnė labai mėgo klausytis skaitomų pasakų. „Dabar, jau paauglė, skaitymą dažnai keičia kitomis veiklomis. Norėtųsi, kad jaunimas skaitytų daugiau, todėl mūsų, bibliotekininkų, indėlis čia yra labai svarbus. Turime „užsiauginti“ skaitytoją. Maži vaikai labai mėgsta knygeles, tačiau augdami dažnai nuo jų nutolsta. Taigi tai bibliotekoms tam tikras iššūkis. Manau, reikia atrasti tam tikrų veiklos formų, kurios „užkabintų“ jauną žmogų, jį sudomintų, leistų pačiam atrasti save, suprasti, kas jam įdomu.“
Jeigu nebūtų čia, kur esanti, Sigita norėtų išmokti tapyti: ,,Dažnai pagalvoju, kad yra tikrai daug sričių ir veiklų, kuriose būtų įdomu save išbandyti. Jeigu tai būtų visai nesusiję su mano dabartine veikla, norėčiau išmokti tapyti. Tai buvo mano mėgstamas užsiėmimas vaikystėje ir jaunystėje, tačiau vėliau nutolau nuo šios veiklos. Taigi visai mielai išbandyčiau save meninėje veikloje.“
Paprašius pasidalinti vertingiausia iš gyvenimo gauta pamoka, atsakė: ,,Gyvenimas gana dažnai mus nustebina ir suteikia įvairiausių pamokų tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Kiekviena jų padaro mus stipresnius, atsparesnius, paskatina pasimokyti iš savo klaidų. Labai daug gyvenimiškų pamokų gavau pastaraisiais metais, kai turėjau suderinti darbą, studijas ir asmeninį gyvenimą, bet, manau, viskas pavyko gana neblogai.“
Ačiū už nuoširdų pokalbį. Linkiu Jums stiprybės, kantrybės, kūrybinių idėjų ir pačių gražiausių Jūsų laukiančių akimirkų.
Kalbino Gabija Pakulnytė
