Spausdinti šį puslapį

Savaitės tėkmėj

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

 

Iš­gy­ve­na­me di­džio­jo vir­smo sa­vai­tę. Ten, kur bu­vo rus­va, ny­ku ir pil­ka, ta­po ryš­kiai ža­lia ir gels­va.

Pa­va­sa­ris – ieš­kan­čių­jų po­ros ir my­lin­čių­jų dar­žus me­tas. Pir­mie­siems lai­kas pa­lan­kus dėl šil­tė­jan­čių orų ir vis la­biau at­vi­res­nių dra­bu­žių, ant­rie­siems – dėl ga­li­my­bės į že­mę su­leis­ti ran­kas.

Pu­ren­ti že­mę, pe­dan­tiš­kai for­muo­ti lys­ves, ber­ti į dir­vą sėk­lą, at­sar­giai už­pil­ti ją že­me...Vie­niems tai – ne­su­pran­ta­mas už­si­ė­mi­mas, ki­tiems – lau­kia­miau­sias me­tas, su­tei­kian­tis ga­li­my­bę pri­si­lies­ti prie že­mės ir be­veik su­aug­ti su ja.

Vi­sa ši sa­vai­tė – pir­mo­ji šie­met to­kia šil­ta, gai­vi, ku­pi­na ir sau­lės, ir lie­taus. Ji taip pat pil­na ir at­min­ti­nų die­nų. Pir­ma­die­nį mi­nė­jo­me Pa­sau­li­nę kny­gos ir au­to­ri­nių tei­sių die­ną, ant­ra­die­nį – Tarp­tau­ti­nę jau­ni­mo so­li­da­ru­mo, tre­čia­die­nį – Tarp­tau­ti­nę triukš­mo pre­ven­ci­jos, ketvirtadienį – Pa­sau­li­nę in­telektinės nuo­sa­vy­bės, penk­ta­die­nį – Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­ną.

Kiek­vie­na at­min­ti­na die­na – ga­li­my­bė la­biau įsi­gi­lin­ti į tam tik­rą gy­ve­ni­mo ar veik­los sri­tį.

Štai kad ir triukš­mas. Vi­si su­pran­ta­me, kad jis dir­gi­na, ner­vi­na bei ken­kia svei­ka­tai. Ta­čiau ne vi­si ži­no­me, kad šiam reiš­ki­niui net yra pa­tvir­tin­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos triukš­mo val­dy­mo įsta­ty­mas, ku­rio vie­nas iš tiks­lų – ap­sau­go­ti žmo­nių gy­vy­bę ir svei­ka­tą bei ap­lin­ką nuo nei­gia­mo triukš­mo po­vei­kio.

Tuo tar­pu Me­di­cinos dar­buo­to­jų die­ną iš es­mės ga­li­me švęs­ti vi­si, nes esa­me ar­ba me­di­kai, arba pa­cien­tai. Ar­ba pa­cien­tai, sa­ve drą­siai ga­lin­tys va­din­ti me­di­kais, su­ge­ban­tys ir diag­no­zes nu­si­sta­ty­ti, ir vais­tus pa­si­skir­ti in­ter­ne­tu. Gy­dy­to­jai ti­ki­na, kad vis dau­giau li­go­nių at­ėję ne klau­sia, kuo ser­ga, o pa­tys nu­si­sta­to li­gą ir pra­šo iš­ra­šy­ti vais­tų...

La­bai uni­ka­lių re­cep­tų ga­li­ma iš­gir­sti ei­lė­je prie po­li­kli­ni­kos gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tų. Vie­na mo­te­riš­kė pa­sa­ko­jo, kad ra­di­ku­li­tui gy­dy­ti ge­riau­sias vais­tas yra sau­lė. Esą su­ėmus skaus­mams te­rei­kia ge­rai iš­kai­tin­ti nu­ga­rą sau­lė­je...

At­ei­nan­ti sa­vai­tė bus kiek ki­to­kia nei vi­sos – su ant­ra­die­ni­niu lais­va­die­niu. Tuo­met mi­nė­si­me Tarp­tau­ti­nę dar­bi­nin­kų die­ną. Tie­sa, dau­ge­lis ją trans­for­muos į lie­tu­viams la­bai svar­bią bul­via­so­džio die­ną...

O štai in­tri­guo­jan­ti sta­tis­ti­ka apie dar­bą – pernai Lie­tu­vo­je vi­du­ti­nės va­lan­di­nės dar­bo jė­gos są­nau­dos su­da­rė 5,9 eu­ro. Tai ke­tu­ris kar­tus ma­žiau nei Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kis. Pi­ges­nė nei lie­tu­vių dar­bo jė­ga bu­vo tik Bul­ga­ri­jo­je ir Ru­mu­ni­jo­je. Va­lan­di­nės dar­bo jė­gos są­nau­dos di­džiau­sios Bel­gi­jo­je ir Šve­di­jo­je – 39,1 eu­ro.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)