Ar trečiadienį – Pasaulinę sveikinimosi dieną – sveikinomės iš tikrųjų? Tą dieną siūloma išsiųsti kuo daugiau sveikinimų visiems savo draugams ir pažįstamiems. Šią tradiciją pasiūlė du broliai amerikiečiai Maiklas ir Brajenas Makkomak, kovoję prieš šaltąjį karą. Pastangų pasisveikinti bent galvos linktelėjimu, atrodytų, daug nereikia. Tačiau mūsų visuomenėje tokie santykiai, kuomet atsitiktiniai praeiviai neprasilenkia lyg du vienas kito nepastebintys šešėliai, o bent žvilgsniu ar šypsena parodo dėmesį, dar neįsišakniję. O štai daugeliui kitų kraštų gyventojų tai – įprastas dalykas.
Ne tik rojaus žemėje sala, bet ir šypsenų kraštu vadinama Balio sala Indonezijoje. Neseniai grįžusiai iš jos dar akyse stovi plačios, atviros vietinių žmonių šypsenos. Kad jos nuoširdžios, abejoti neverta – jos nesusijusios su prekybiniais ar kokiais nors kitokiais turizmo verslo padiktuotais saitais. Eidamas gatve, važiuodamas motoroleriu ar galvą iškišęs pro automobilio langą tiesiog skęsti toje šypsenų jūroje. Ir supranti, kad nieko už jas iš tavęs nereikalaujama, tiesiog taip džiaugiamasi gyvenimu, akimirka. Tiek tereikia, kad dosniai dalinti savo šypseną ir gerą nuotaiką, mojuoti tuo pačiu atsakantiems praeiviams imtum pats...
Tarptautinė nieko nepirkimo diena minima lapkričio 24 dieną. Galbūt šis protestas prieš vartotojiškumą – kova su vėjo malūnais? Tačiau atkreipiantis dėmesį į tai, kad šiuolaikinis vartojimas peržengė visas ribas. Pirkdami bet kokią prekę įsigyjame ne tik tai, ko reikia, bet ir tai, kas išpakavus daiktą keliauja tiesiai į šiukšliadėžę, – pakuotę.
Norintieji prisidėti prie globalių planetos taršos problemų sprendimo raginami tądien aplenkti parduotuves, kitas apsipirkimo vietas. Jei teko matyti šiukšlynais užverstas Afrikos dykumas, Rytų bei Pietryčių Azijos upių vagas ir jose plastiko, stiklo, metalo, gumos, kitų šimtmečius neyrančių medžiagų sankaupas, negalėjo aplenkti mintis – jei žmonija nepakeis savo mąstymo ar vartojimo mastų, po kelių šimtmečių visi gyvensime vienose didelėse Kazokiškėse.