Taip ir ne­su­ge­bė­ję iš pus­ny­nų iš­si­kaps­ty­ti gy­ven­to­jai grie­bia te­le­fo­nus, kvie­čia tak­si – vė­luo­ti į dar­bą dėl to­kios prie­žas­ties la­bai jau ne­so­li­du. O tak­sis­tai ne­pra­lei­džia pro­gos pa­si­nau­do­ti si­tu­a­ci­ja.

Vie­na Re­čio­nių kai­mo gy­ven­to­ja pa­sa­ko­jo, kad kai­my­nai, iš ry­to pa­skam­bi­nę į tak­si pa­slau­gas tei­kian­čią įmo­nę, iš­gir­do pri­bloš­kian­tį at­sa­ky­mą: „Jei mo­kė­si­te pen­kias­de­šimt li­tų, at­va­žiuo­sim“. Žmo­nės tik pa­gūž­čio­jo pe­čiais – juk iki Uk­mer­gės vi­so la­bo tik še­ši ki­lo­met­rai. Gal tak­so­met­rai už­ša­lo, o gal tak­sis­tų są­ži­nė... Ke­le­tas to­kių ke­lio­nių ir šven­ti­nis sta­las ga­li lik­ti tuš­čias.

Ši sa­vai­tė ne­ra­mi Apo­ka­lip­sės įbau­gin­tiems gy­ven­to­jams – kai ku­rie pa­sau­lio pa­bai­gai ne juo­kais ruo­šia­si.

Pu­siau juo­kais pa­žįs­ta­mų klau­siau, jei iš ry­to su­ži­no­tų, kad di­džiu­lis me­te­o­ri­tas stai­giai ar­tė­ja prie že­mės ir at­si­trenks va­ka­re, ką veik­tų vi­są die­ną. Nors at­sa­ky­mų iš­gir­dau įvai­riau­sių, la­biau­siai įti­ki­no vie­nas: „Vis tiek ne­pa­ti­kė­čiau ir dirb­čiau įpras­tus dar­bus“. Tik­riau­siai dau­gu­ma taip ir da­ry­tų.

Ne­si­no­ri šai­py­tis ir iš tų, ku­rie pa­sau­lio pa­bai­gai ruo­šia­si itin kruopš­čiai. In­ter­ne­te ra­šo­ma apie po­že­mi­nes slėp­tu­ves įsi­ren­gu­sius žmo­nes. Jie krau­na į po­dė­lius kon­ser­vus, la­ši­nius, rū­ky­tas deš­ras, van­de­nį, žva­kes ir deg­tu­kus. Kaip ten be­bū­tų, nie­ko ne­pra­lo­šia – jei žmo­ni­ja iš­si­suks nuo ma­jų iš­pra­na­šau­tos pa­sau­lio pa­bai­gos, ga­lės il­gai do­ro­ti su­kaup­tas at­sar­gas.

Be­si­klau­sant tri­mi­tuo­ja­mų ka­tast­ro­fos pra­na­šys­čių vi­si skęs­ta­me prieš­šven­ti­niuo­se rū­pes­čiuo­se. Ko­kio­mis do­va­nė­lė­mis pra­džiu­gin­ti sa­vo ar­ti­muo­sius, ko­kiais gar­dė­siais pa­le­pin­ti šei­mą ir su­si­rin­ku­sius sve­čius?

Ne­si­vai­kan­tie­siems ori­gi­na­lu­mo pro­ble­mų ne­ky­la – tais pa­čiais rū­pes­čiais už­im­tos ir pre­ky­bos tin­klų dar­buo­to­jų gal­vos. O jie tik­rai su­gal­vos... Kad ir ta pa­ti žva­ki­dė, dul­kė­ju­si len­ty­no­je vi­sus me­tus. Tik da­bar jau – šven­ti­nė­je pa­kuo­tė­je... Ar­ba si­dab­ri­niais bliz­gu­čiais de­ko­ruo­tas an­ge­las, Ka­lė­dų Se­nis-tau­pyk­lė.

„Jei ga­li, ne­pirk“, – mie­lai pa­dė­čiau eti­ke­tę prie pa­na­šiu asor­ti­men­tu už­pil­dy­tų len­ty­nų...