Sve­čiuo­se pas bi­ti­nin­kus.

Ši sto­vyk­la – lyg ke­tu­rio­li­kos die­nų olim­pi­nės žai­dy­nės gam­to­je, ku­rio­se bu­vo nu­ma­ty­ta ak­ty­vi fi­zi­nė, dar­bi­nė, pa­žin­ti­nė veik­la.

„Vy­ko in­di­vi­du­a­lios ir ko­man­di­nės tra­di­ci­nių ir ne­tra­di­ci­nių spor­to ša­kų var­žy­bos, žai­di­mų tur­ny­rai, kū­ry­bi­niai kon­kur­sai“, – pa­sa­ko­ja sto­vyk­los va­do­vė, vyr. so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Jo­li­ta Pu­pe­ly­tė. Vai­kai kas­ryt mankš­ti­no­si, įgi­jo ži­nių apie svei­ka­tos veiks­nius, li­gų pre­ven­ci­ją. Vyk­dy­ta ža­lin­gų įpro­čių pre­ven­ci­ja.

Sto­vyk­lau­to­jai at­ra­do lau­ki­nės gam­tos ste­buk­lus, lip­dė mo­li­nes puo­dy­nes, va­zas, žva­ki­des, gau­dė sap­nus pa­čių pa­si­ga­min­to­mis sap­nų gau­dyk­lė­mis... Kas­die­ną jų lau­kė vis nau­ja staig­me­na: su­reng­tos su­si­pa­ži­ni­mo, spor­to, žy­gio, pro­fe­si­jos, van­dens ir ki­to­kios die­nos.

Pa­sak sto­vyk­los va­do­vės, ne­iš­dil­do­mą įspū­dį vai­kams pa­li­ko se­no­sios Lie­tu­vos sos­ti­nės pi­lia­kal­niai, Ker­na­vė. Su­si­do­mė­ję klau­sė­si pa­sa­ko­ji­mų apie šią vie­to­vę, ko­pė į pi­lia­kal­nius, py­nė gė­lių vai­ni­kus. Gro­žė­jo­si Dūkš­tų ąžuo­ly­no ta­ku, pa­slap­tin­gu Ai­rė­nų ak­me­niu su žen­klais. Tai – mįs­lė, ku­rios moks­li­nin­kai dar ne­įmi­nė.

Dūkš­tų ąžuo­ly­nas uni­ka­lus ne vien šim­ta­me­čiais ąžuo­lais, bet ir re­to­mis au­ga­lų, paukš­čių, gy­vū­nų, vabz­džių, gry­bų rū­ši­mis. Čia au­ga dau­giau nei 280 rū­šių au­ga­lų. Miš­ke vy­ko įvai­rios rung­tys, žai­di­mai, vai­kai ty­ri­nė­jo Lie­lu­pės upe­liūkš­tį.

***

Į Vi­diš­kius sto­vyk­lau­to­jai vy­ko lip­dy­ti mo­lio dar­bų. Dar­bas su mo­liu lei­džia kei­čiant ir griau­nant at­ras­ti ne­ti­kė­tus jaus­mus, pa­ša­lin­ti stre­są. Vai­kai mo­kė­si ko­čio­ti, pjaus­ty­ti, de­ko­ruo­ti. Vi­sų akys spin­du­lia­vo džiaugs­mu, pa­ma­čius, kaip iš pa­pras­to mo­lio ga­ba­lė­lio gims­ta gė­lės žie­das, ave­lė, lėkš­tu­tė.

Taip pat ap­lan­ky­ta Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba. Vai­kai su­ži­no­jo, kaip rei­kia elg­tis gais­ro me­tu, kaip tin­ka­mai nau­do­tis elek­tros prie­tai­sais, kas gre­sia už me­la­gin­gus pra­ne­ši­mus. Pa­tys ga­lė­jo ap­žiū­rė­ti in­ven­to­rių, ma­ši­nas, te­ko pa­kil­no­ti žir­kles me­ta­lui pjau­ti.

***

Ke­liau­ta po Že­mait­kie­mio apy­lin­kes, vyk­ta prie Berz­gai­nių pi­lia­kal­nio. Spė­ja­ma, kad čia sto­vė­jo vie­na iš svar­biau­sių ku­ni­gaikš­čio Min­dau­go pi­lių.

Gam­ta – ste­buk­lin­ga la­bo­ra­to­ri­ja, ku­rio­je gy­do kiek­vie­nas au­ga­lė­lis. Tai­gi nu­tar­ta Že­mait­kie­mio lau­kuo­se pa­si­rink­ti vais­ta­žo­lių. Vai­kai rin­ko čiob­re­lius, ru­gia­gė­les, rau­do­nuo­sius do­bi­lus. Su­ren­gė vik­to­ri­ną apie vais­ta­žo­lių po­vei­kį žmo­gaus svei­ka­tai. Vy­ko vais­ta­žo­lių ar­ba­tų de­gus­ta­ci­ja. Ne­to­li mi­nė­to pi­lia­kal­nio di­džiu­lė­se ga­nyk­lo­se ste­bė­jo eg­zo­tiš­kus da­nie­lius, el­nius.

Dar vie­na eks­kur­si­ja – po Uk­mer­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą. Po­li­ci­nin­kai pa­ro­dė lai­ki­no­jo su­lai­ky­mo ka­me­ras, pa­de­monst­ra­vo, kaip mies­tą ste­bi gat­vė­se įreng­tos ka­me­ros, tar­ny­bi­nius au­to­mo­bi­lius. Pri­mi­nė sau­gaus eis­mo tai­syk­les, at­švai­tų svar­bą tam­siu pa­ros me­tu.

***

Karš­tą bir­že­lio ryt­me­tį vai­kai iš­si­ruo­šė pas bi­ti­nin­ką Jo­ną Šan­ta­rą. Bi­ti­nin­kas ma­lo­niai pa­si­ti­ko vai­kus, pa­ro­dė bi­ti­nin­ko rū­bus, už­kū­rė dū­mi­nę, ir vi­si drau­ge, nu­ke­lia­vę prie avi­lio, pa­pra­šė bi­te­lių ne­gel­ti. Smal­sios vai­kų aku­tės žiū­rė­jo į skrai­dan­čias darbš­či­ą­sias bi­te­les, klau­sė­si jų dūz­gi­mo. Vai­kai su­si­do­mė­ję ste­bė­jo at­sa­kin­gą bi­ti­nin­ko dar­bą: avi­lio ati­da­ry­mą, dū­mi­ni­mą, ko­rio iš­ėmi­mą, ati­džiai klau­sė­si bi­ti­nin­ko pa­sa­ko­ji­mo. Vė­liau vi­sus pa­kvie­tė prie vai­šių sta­lo. Vai­kai ska­na­vo ko­rį, gai­vi­no­si sal­džiu me­daus gė­ri­mu.

***

Prieš eks­kur­si­ją „Ke­liam nykš­čius už Anykš­čius“ vai­kai ne­kan­tra­vo pa­vie­šė­ti Jo­no Bi­liū­no na­me – mu­zie­ju­je. Po to nu­sku­bė­jo į Niū­ro­nių kai­mą – Ar­klio mu­zie­jų.

Siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio mu­zie­ju­je ap­žiū­rė­jo sto­ties vir­ši­nin­ko bu­tą ir jo dar­bo ka­bi­ne­tą, iš­ban­dė vei­kian­čius eks­po­na­tus – ran­ki­nę dre­zi­ną bei tri­ra­tį ant bė­gių, ga­lė­jo pa­va­žiuo­ti šiuo vei­kian­čiu tech­ni­nio pa­vel­do ob­jek­tu.

„Sto­vyk­la nors trum­pam pa­dė­jo iš­spręs­ti vai­kų už­im­tu­mo pro­ble­mą, pra­plė­tė jų aki­ra­tį, ben­dra­vi­mo įgū­džius. Įdo­mi veik­la ati­trau­kė juos nuo be­tiks­lio lai­ko lei­di­mo, o kar­tu ir nuo ža­lin­gų įpro­čių. Sto­vyk­lau­to­jai su­stip­ri­no svei­ka­tą, iš­mo­ko da­ry­ti ry­ti­nę mankš­tą, ta­po drau­giš­kes­ni“, – džiau­gia­si sto­vyk­los va­do­vė.

Li­na SUKACKIENĖ

Ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro ad­mi­nist­ra­to­rė