Au­to­rės nuotr. Kar­tu pa­si­džiaug­ti sa­vo kraš­tu kvie­tė „Py­nia­va“.

...Su­val­ki­ja (Sū­du­va) ir Ma­žo­ji Lie­tu­va.

Šiau­rės Rytų–Rytų Lie­tu­vo­je esan­ti Aukš­tai­ti­ja yra di­džiau­sias et­no­gra­fi­nis re­gio­nas. „Čia ir su­tar­ti­nių dau­giau­sia ra­šy­ta, mo­te­rys nuo­me­tus dė­vė­da­vo, sku­du­čiai skam­bė­da­vo, o ša­lia – An­ta­no Sme­to­nos, ku­ris bu­vo di­de­lis pa­trio­tas, Lie­tu­vą la­bai my­lė­jo, gim­ti­nė“, – vi­siems kar­tu pa­si­džiaug­ti sa­vo kraš­tu kvie­tė šven­tę ve­dę or­ga­ni­za­to­riai.

„Esam Pre­zi­den­to sta­ty­tos mo­kyk­los te­ri­to­ri­jo­je, – svei­kin­da­ma šven­tės da­ly­vius, į juos krei­pė­si Uk­mer­gės kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Vai­du­tė Sa­kol­ni­kie­nė. – Jis la­bai di­džia­vo­si sa­vo aukš­tai­tiš­ka kil­me, o Pre­zi­den­to gim­to­jo­je so­dy­bo­je vie­šė­jo kal­bi­nin­kas Jo­nas Jab­lons­kis, vals­ty­bės vei­kė­jas Vla­das Mi­ro­nas, daug ki­tų žy­mių žmo­nių.“

Li­tu­a­nis­tė, mo­ky­to­ja eks­per­tė Ja­nė Ju­zė­nie­nė pa­sa­ko­jo apie mū­sų kal­bos tar­mes, pri­sta­tė jų že­mė­la­pį.

Lie­tu­vių kal­bo­je ski­ria­mos aukš­tai­čių ir že­mai­čių tar­mės. Bū­tent aukš­tai­čių tar­mės pa­grin­du su­si­for­ma­vo ben­dri­nė lie­tu­vių kal­ba. Tar­mės skirs­to­mos į pa­tar­mes, šios – į šim­tus šnek­tų ir pa­šnek­čių. „O kiek tų pa­šnek­čių – tik po­nas Die­vas ga­li su­skai­čiuo­ti, to­dėl ga­lim di­džiuo­tis to­kia įvai­ria sa­vo kal­ba. Kaip ir – 90-me­tį ne­se­niai pa­mi­nė­ju­siu kraš­tie­čiu kal­bi­nin­ku Zig­mu Zin­ke­vi­čiu­mi, nuo­sta­biu lie­tu­vių kal­bos tar­mių, jų kil­mės ty­ri­nė­to­ju“, – sa­kė pe­da­go­gė.

Tar­miš­kais pa­sa­ko­ji­mais ir dai­no­mis pri­sis­ta­tė se­niū­ni­jų at­sto­vai. Be Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jos ra­jo­ne jų – vie­nuo­li­ka. Pa­si­sa­ky­ti pir­miau­sia pa­pra­šy­ta gas­pa­do­riais pa­va­din­tų tau­jė­niš­kių. „Mū­sų her­be – juo­das gan­dras, jis mums pa­ma­či­ja ir vai­ku­čių at­ne­ša. Pra­šom at­vyk­ti pa­žiū­rė­ti, kaip žmo­nės gy­ve­na, o ir ša­ko­čius ska­nius čia ke­pa“, – kvie­tė Tau­jė­nų se­niū­nė El­vy­ra Tu­lu­šie­nė.

Pa­si­sve­čiuo­ti ra­gi­no ir del­tu­viš­kiai. 1219 m. pa­mi­nė­tas Del­tu­vos mies­te­lis – vie­na se­niau­sių Lie­tu­vos gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių. Ly­duo­kiai gi di­džiuo­ja­si sa­vo kryž­dir­biais, o Pa­bais­kas ren­gia­si ypa­tin­gai pro­gai – 580-ajam mū­šio ju­bi­lie­jui, ku­rį mi­nės ru­de­nį. „At­va­žiuo­kit su vi­sais sa­vo ama­tais ir dai­nom“, – kvie­tė šios se­niū­ni­jos at­sto­vai.

Užu­gi­rio se­nų­jų ama­tų cen­tre ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su duo­nos ke­pi­mo pro­ce­su, tad apie duo­ne­lę pa­sa­ko­jo mu­zie­ji­nin­kė Bi­ru­tė Gu­de­liaus­kie­nė. Duo­na, anot jos, – ir mais­tas, ir vais­tas, ją ke­pant bū­da­vo pri­si­lai­ko­ma la­bai daug pa­pro­čių.

„Tą die­ną ne­ga­li­ma nie­ko sko­lin­ti, kad duo­nos skal­sa ne­iš­ei­tų iš na­mų. O jei ke­pant duo­ną at­ei­na sve­čias, jis ne­iš­lei­džia­mas: bai­gus ir jam duo­nos įde­da­ma lauk­tu­vių – kiš­kio py­ra­go. Be to, ga­ruo­jan­ti švie­žia duo­ne­lė bu­vo vais­tas vai­kams, per­ša­lus“, – sa­kė ji.

Sta­tant na­mą, duo­nos dė­da­vo į pa­ma­tus, kad jis bū­tų tvir­tas. Na, o Ago­tos duo­na, ku­rios yra dau­ge­lio na­muo­se, sau­go nuo gais­ro, ne­lai­mių.

Šven­tė­je pa­sa­ko­ta ir apie Aukš­tai­ti­jos vė­lia­vą. Ji 2006 m. pa­tvir­tin­ta Lie­tu­vos he­ral­di­kos ko­mi­si­jos. Aukš­tai­ti­jos vė­lia­vą ir her­bą su­kū­rė dai­li­nin­kas Ro­lan­das Rim­kū­nas, rem­da­ma­sis Žy­gi­man­to Au­gus­to lai­kų Lie­tu­vos ma­žuo­ju ant­spau­du. Her­bo si­dab­riš­ka­me sky­de pa­vaiz­duo­ta rau­do­na Vy­čio – vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­lio – fi­gū­ra. Rau­do­na spal­va reiš­kia gy­vy­bę, mei­lę, drą­są, už Tė­vy­nę pra­lie­tą krau­ją, o si­dab­riš­ka – kil­nu­mą, są­ži­nin­gu­mą, do­ru­mą.

Aukš­tai­ti­ja bu­vo Lie­tu­vos krikš­to lop­šys, to­dėl jos her­bą lai­ko an­ge­lai, ku­rie iš­aukš­ti­na bei sau­go šį kraš­tą. Her­bo apa­čio­je esan­tis už­ra­šas reiš­kia: „Sa­vo Tė­vy­nę lai­kyk vi­su pa­sau­liu“.

Ren­gi­nio da­ly­vius fol­klo­ro an­sam­blis „Py­nia­va“ kvie­tė pa­si­klau­sy­ti su­tar­ti­nių, kar­tu pa­dū­duo­ti sku­du­čiais, pa­si­vai­šin­ti žir­nie­ne, dar šil­tais juo­dos duo­ne­lės ke­pa­lė­liais su la­ši­nu­kų įda­ru, gi­ra...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ