Gedimino Nemunaičio nuotr. Me­di­kų atos­to­gos – rū­pes­tis pa­cien­tams.

Tuo ne­se­niai te­ko įsi­ti­kin­ti ir uk­mer­giš­kiui Vy­tau­tui Šni­rui, me­di­kų pa­gal­bos pri­rei­kus dėl stai­gios skaus­mus su­ke­lian­čios li­gos.

Į „Uk­mer­gės ži­nių“ re­dak­ci­ją už­su­kęs vy­riš­kis pa­sa­ko­jo apie tai, ko­kius kry­žiaus ke­lius, ūmiai pri­spau­dus li­gai, jam te­ko įveik­ti blaš­kan­tis po Uk­mer­gės pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­trą bei VšĮ Uk­mer­gės li­go­ni­nę.

Di­džiu­liai skaus­mai vei­do sri­ty­je žmo­gų už­klu­po sek­ma­die­nį po pie­tų. Ka­dan­gi sa­vait­ga­liais po­li­kli­ni­ka ne­dir­ba, jis pats nu­vy­ko į Uk­mer­gės li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių.

Ten Vy­tau­tui da­vė vais­tų nuo skaus­mo. Ta­čiau tuo vis­kas ir bai­gė­si – joks spe­cia­lis­tas skaus­mo prie­žas­ties taip ir ne­nu­sta­tė. Pri­ėmi­me dir­bu­sios me­di­kės pa­aiš­ki­no, jog šiuo me­tu gy­dy­to­jo nė­ra.

Nak­tį skaus­mai iš­ver­tė žmo­gų iš lo­vos – bu­vo to­kie stip­rūs, kad te­ko kvies­ti grei­tą­ją pa­gal­bą. At­vy­kę me­di­kai nu­skaus­mi­nan­čių vais­tų su­lei­do, ta­čiau jie, pa­sak pa­sa­ko­to­jo, skaus­mą ap­mal­ši­no tik ke­lioms va­lan­doms.

„Kaip ko­kio iš­ga­ny­mo lau­kiau ry­to. Su vil­ti­mi, kad į pa­gal­bą su­skubs me­di­kai, va­žia­vau į Uk­mer­gės pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­trą. Pats vai­ruo­ti jau ne­be­pa­jė­giau – pa­pra­šiau ar­ti­mų­jų, kad nu­vež­tų. Jau sep­tin­tą va­lan­dą po­li­kli­ni­kos re­gist­ra­tū­ro­je bu­vau“, – guo­dė­si V. Šni­ras.

De­ja, ten jam bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad jo šei­mos gy­dy­to­jas atos­to­gau­ja. Kaip ir, be­je, dau­ge­lis ki­tų gy­dy­to­jų.

Tie­sa, pa­ta­ri­mą iš re­gist­ra­tū­ros dar­buo­to­jų ga­vo – pa­siū­lė sto­tis į ei­lės ga­lą ir re­gist­ruo­tis pas šiuo me­tu dir­ban­tį dak­ta­rą. O ei­lė pir­ma­die­nio ry­tą bu­vo nu­tį­su­si to­kia, kad jos ga­las bu­vo... lau­ke ant ša­li­gat­vio.

„Skaus­mas bu­vo toks stip­rus, kad ne­bu­vau tik­ras, ar ne­su­kels šo­ko. Sa­kiau apie tai ir toms mo­te­rims bal­tais cha­la­tais. Net me­di­kais to­kius žmo­nes sun­ku va­din­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Nu­si­vy­lęs Pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tru ir ne­be­ga­lė­da­mas kęs­ti skaus­mo, žmo­gus vėl nu­sku­bė­jo į li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­rių.

Ta­čiau ir ten – už­da­ras ra­tas. Sky­riaus me­di­kės vais­tų nuo skaus­mo su­leis­ti at­si­sa­kė – pa­aiš­ki­no, kad ne­ga­li, nes jų ne­sky­rė gy­dy­to­jas. Sky­riu­je bu­din­čio gy­dy­to­jo taip pat nie­kas ne­si­tei­kė pa­kvies­ti.

Tuo­met vy­riš­kis nu­ė­jo į vais­ti­nę, nu­si­pir­ko net dvi am­pu­les vais­tų nuo skaus­mo ir pats su­si­lei­do. Ta­čiau vei­dą jau bu­vo įsi­skau­dė­ję taip, kad net to­kia „por­ci­ja“ ma­žai be­pa­dė­jo.

Siun­ti­mą pas spe­cia­lis­tus žmo­gui pa­vy­ko gau­ti tik apie pie­tus.

„Sun­ku pa­ti­kė­ti bū­tų, jei tai ne su ma­nim pa­čiu bū­tų nu­ti­kę. Iki šiol gal­vo­jau, kad me­di­kų pa­rei­ga – pa­dė­ti skaus­mus ken­čian­čiam žmo­gui“, – nu­si­vy­li­mo me­di­kų abe­jin­gu­mu ne­slė­pė V. Šni­ras.

VšĮ Uk­mer­gės li­go­ni­nės vy­riau­sia­sis gy­dy­to­jas Al­gi­man­tas Ve­lič­ka įsi­ti­ki­nęs, kad Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riaus me­di­kai pa­si­el­gė tei­sin­gai.

„Sek­ma­die­nį juk su­lei­do vais­tų. O pir­ma­die­nis – dar­bo die­na, dir­ba po­li­kli­ni­ka ir li­go­nis tu­rė­jo ei­ti pas sa­vo šei­mos gy­dy­to­ją. Pri­ėmi­mo sky­rius yra ta vie­ta, kur tei­kia­ma sku­bi pa­gal­ba, o ne gy­dy­mas“, – sa­ko li­go­ni­nės va­do­vas.

Uk­mer­gės pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­tro lai­ki­nai ei­nan­ti vy­riau­sio­sios gy­dy­to­jos pa­rei­gas Gra­ži­na Zai­kaus­kie­nė re­gist­ra­tū­ros dar­buo­to­jų pa­siū­ly­mą sto­ti skaus­mų ka­muo­ja­mam pa­cien­tui į net lau­ke nu­tį­su­sios ei­lės ga­lą lai­ko ne­tin­ka­mu.

„Juk jei ka­muo­ja skaus­mai, tai ir iš vei­do ma­to­si. Tuo la­biau, kad jis pats skun­dė­si. Tik­rai ga­lė­jo ras­ti ki­tą spren­di­mą, pa­dė­ti žmo­gui“, – įsi­ti­ki­nu­si G. Zai­kaus­kie­nė.

Gy­dy­to­ja sa­ko, jog to­kiu at­ve­ju su­ras­ti iš­ei­tį tik­rai ne­bu­vo sun­ku – pa­pras­čiau­siai už­re­gist­ruo­ti vy­riš­kį be ei­lės. Kiek pa­ko­re­ga­vus ei­lę, ki­ti pa­cien­tai la­bai ir ne­nu­ken­tė­tų.

Ji su­tin­ka, kad va­sa­ra – ne pats leng­viau­sias me­tas po­li­kli­ni­ko­je, kuo­met dau­gu­ma gy­dy­to­jų atos­to­gau­ja. Ta­čiau tai ne­tu­ri bū­ti prie­žas­tis ne­su­teik­ti pa­gal­bos in­ten­sy­vius skaus­mus ken­čian­čiam pa­cien­tui.

Autorė: Li­gi­ta JUODVALKIENĖ